Zeros Feit gyvenimas

5.

Atšalęs vakaro oras gėrėsi į mano odą ir vertė drebėti. Vaikinai iškvietė policiją pranešdami, kad kažkas pagrobė jų draugę, tad pasitraukiau nueidama savais keliais. Pusdama šiltą orą į delnus akyse vis dar regėjau, kaip paslaptingasis vaikinas mirgėjo persikeldamas iš vienos į kitą vietą tarsi šoklys. Šoklys erdvėje.

Atrodė, kad jis judėjo daug greičiau už mane, bet tikėtina, kad taip buvo dėl to, jog jis teleportuodavosi.

Ar tai buvo įmanoma? Na, aš su savo super gebėjimais egzistavau, bet mano atveju viskas buvo paaiškinama. Rodos, mano be galinis smalsumas buvo sužadintas. Be to, turėjau pripažinti, kad nepažįstamojo sugebėjimai buvo daug šaunesni. Greitas bėgimas, super jėga ir jautrūs jutimo pojūčiai - tai niekis palyginus, kad gali atsidurti bet kurioje vietoje vos tik panorėjus.

Mano gyvenime tikrai vyko per daug. Negana to, kad Ametas lipo man ant sprando žinodamas mano paslaptį, tai dar sutikau tokį, kuris beveik prilygo man. Ir visgi negerąja prasme. Nepažįstamasis teleportuotojas galėjo būti blogietis. Ne, jis ir buvo blogas. Jis juk pagrobė merginą.

Šis suvokimas privertė mano odą pašiurpti. Susižavėjau paslaptingojo vaikino galiomis, bet nepagalvojau apie tai, koks jo tikslas šiame pasaulyje. Bet tai nebuvo filmas. Nebuvau superherojė, kuri turėtų išgelbėti pasaulį. Vien tai, kad padėjau vienam žmogui, įstačiau save į didelį pavojų. Gal tai tik sutapimas, tačiau kažkodėl tas šoklys pasirodė būtent dabar.

Rodos, nuo šio vakaro prasidės mano bemiegės naktys.

***

Sėdėjau patogioje gėlių piešiniais išmargintoje sofoje apkrauta tokiu pat raštu pagalvėlėmis. Mano plaukai buvo nešukuoti, surišti aukštai į arklio uodegą dar nuo vakar. Vilkėjau apsmukusį juodą džemperį lyg būčiau skubėjusi išeiti iš namų ir nieko tinkamesnio neradusi, o mano akys buvo pramerktos, nors iš tiesų snūduriavau.

Senelė, kaip ir kiekvieną šeštadienį, dalyvavo priešpietiniame mezgėjų klube. Šįkart jis vyko Daunstryte, Senojoje kavinėje, kuri priminė senyvos tetos svetainę. Jos savininkė irgi priklausė klubui, tad mielai priėmė visas nares. Ir mane. Pasisiūliau padėti senelei atsivežti daiktus: dėžes su megztomis kojinėmis ir knygas apie mezgimą. Žinoma, man nereikėjo likti senyvų moteriškių klube, tačiau minkšta sofa taip įtraukė, kad pasilikau.

-Zera.

Sumirksėjau pažadinta iš transo. Į mane kreipėsi senelė.

-Mes jau baigiame,- tarė senelė, atsisukusi į mane.- Gal galėtum nubėgti į netoliese esančią parduotuvę nupirkti sausainių prie kavos?

Nužvelgiau mielas senyvas damutes. Kai kurios vilkėjo skrybėles ir gėlėtas sukneles. Mano senelė buvo kitokia, turėjo trumpus plaukus, kuriems leido natūraliai pražilti, nemėgo suknelių ir sijonų, audavosi patogiais sportbačiais ir vairavo džipą. Tačiau tikriausiai bendras pomėgis nepaisė kitų skirtumų.

Pasiėmusi kuprinę išsliūkinau iš kavinės. Tarpduryje mane pasitiko saulė. Šiluma užliejo mano kūną, o gaivus oras pravalė plaučius. Naktį pavyko užmigti tik kelioms valandoms, tad jaučiausi pavargusi. Nebekankinau savęs mintimis apie pastaruosius nutikimus, tačiau krūtinėje slankiojo nerimas.

Sustojau prie pėsčiųjų perėjos ir apsidairiusi, ar nėra mašinų, perėjau gatvę. Buvau besukanti į parduotuvę, kai priešais save išvydau Ametą.

Išsiblaškiusi pristabdžiau. Laimei, vaikinas manęs nepastebėjo. Jis buvo su akiniais nuo saulės ir pasisukęs šonu laukė žalios šviesoforo šviesos.

Staigiai apsisukau. Rodos, jis kaip tik tada pasuko galvą mano pusėn. Melsdamasi, kad jis nepažino manęs iš nugaros, sparčiai nusukau į kitą vienpusio eismo gatvę. Tuomet sulėtinau žingsnius ir grįžtelėjau pažiūrėti, ar kartais nesutiksiu rudaplaukio prieš savo akis. Tačiau vietoj to išvydau, kaip į gatvelę įsuka naujutėlaitė balta mašina. Ji važiavo lėtai lyg tuoj ruoštųsi sustoti. Kaip tik tuo metu mašina sustojo šalia manęs. Žvilgtelėjau į užtamsintus langus ir neva nieko nepastebėjusi pradėjau eiti tolyn nuo jos. Tačiau man nespėjus žengti antro žingsnio, staiga atsidarė durys ir kažkas pagriebęs mane už rankos įtraukė vidun.