Zeros Feit gyvenimas

19.

Mano raumenys sutrūkčiojo lyg krisčiau. Tuomet atmerkiau akis.

Ryški šviesa iš pradžių mane apakino. Mano akių vyzdžiai smarkiai susitraukė, tačiau netrukus akys apsiprato. Kol bandžiau susigaudyti aplinkoje, įtempiau ausis. Visgi nepajėgiau nieko išgirsti. Jaučiausi silpna, lyg išvargusi. Mane vis dar veikė raminamieji. Kaip Eros raminamieji, kurių suleidau Ilajui.

Tuomet susivokiau, kad dar tebesu su suknele. Tiulis priekyje buvo įplyšęs, o medžiaga susiglamžiusi lyg kas mane būtų vilkę per žemę.

Atsistojau ir nusiplėšiau sugadintą tiulį. Gaila suknelės, kuri kainavo nemažai, tačiau šiuo metu buvo svarbiau suvokti, kur Ilajus ir Ametas. Apsidariau pažindindamasi su aplinka. Buvau belangėje patalpoje su keliomis ligoninės lovomis. Pirmiausiai instinktyviai patikrinau duris. Neturėjau stebėtis, kad jos buvo užrakintos, tačiau vis tiek piktai susiviepiau.

Tikriausiai raminamieji mane paveikė, nes tik po kelių akimirkų dingtelėjo, kad užrakintos durys man ne kliūtis. Tad netrukus trenkiausi pečiu į duris ir šios atšoko besilaikydamos tik už apatinių vyrių.

Išėjau į siaurą tamsų koridorių. Pastatas atrodė nepažįstamas. Mano širdis dunksėjo nenumaldomai, nugara slankiojo nerimas. Prieš žengdama tolimesnius žingsnius įsiklausiau. Užsimerkiau ir suvienodinau kvėpavimą. Geriausiai girdėjau savo širdies plakimą, bet tada sugavau aidinčius balsus. Atrodo, kad jie buvo toli nuo manęs.

Nutariau eiti aklai. Iš dešinės jau mačiau koridoriaus pabaigą, ten buvo tik vienos durys, bet pasirinkau tolimesnį kelią ir pasukau kairėn. Tuomet ir prasidėjo visas smagumas. Koridorius šakojosi į dvi dalis. Arba galėjau eiti tiesiai, arba pasukti vėl kairėn.

-Aš tau sakau. Tai geriausia viso filmo dalis.

Išgirdusi balsą iš priešais esančio koridoriaus nubėgau į kitą, esantį kairėje, ir prisispaudžiau prie sienos. Mano kvėpavimas padažnėjo. Į tą pusę, iš kurios atėjau, praėjo vyras ir moteris.

Prikandau lūpas ir apsižvalgiau. Ši vieta tikriausiai Raudonosios kaukolės būstinė. Tad tai reiškia, kad čia pilna agentų ir Aikos savanorių. Kaip man po galais iš čia pasprukti?

Tikėdamasi, kad galiausiai išvysiu duris su užrašu "Išėjimas", ėjau toliau koridoriumi. Visgi vietoj išėjimo radau kitką.

-Atsiunčiau tau pagalbą, o tu taip su manimi elgiesi,- mano ausis pasiekė moters balsas. Jis jau buvo man girdėtas.

Priėjau arčiau slinkdama palei sieną. Kambarys, iš kurio sklido balsas, buvo su dvejomis stiklinėmis durimis. Vienos buvo pravertos.

-Tai neatrodė, kaip pagalba. Tiesiog tau reikia manęs, nes negali sukurti tokio kaip aš. Tavo gebėjimas nėra jau toks beribis.

Ilajus. Mano raumenys įsitempė. Iš balso buvo galima suprasti, kad jis nusilpęs. Jau visiškai baigėsi Mišos vaistų poveikis.

Pritūpiau ir per kraštą pažvelgiau vidun. Patalpa nebuvo didelė. Priminė Eros laboratoriją, tik tamsesnė ir viskas atrodė sena. Ilajus sėdėjo ant kėdės. Jo riešai buvo įkalinti storų metalinių antrankių. Tuo tarpu Aika stovėjo prie jo. Ji vilkėjo pilką gydytojo chalatą ir mūvėjo pirštines.

-Taip, man reikia tavęs,- Aika pakreipusi galvą pažvelgė į vaikiną.- Nes tu esi unikalus. Mano sukurtieji apsvaigsta nuo galios, kurią jiems suteikiau, ir nepaiso taisyklių. Žinau, kas nutiko Heilei. Vietoj to, kad tave parvestų, ji įkliuvo Tores ir be mano injekcijos prarado gebėjimą. Greitai ji mirs. Tos galios turi savo kainą, o injekcija prailgina terminą.

Rodos, buvau pamiršusi kvėpuoti. Mano kūnas įkaito.

-Bet nepaisant, kad ir tu esi mano valioje, Ilajau, vis tiek žaidi su likimu.- Aika pasitraukė prie stalo. Pamačiau, rodos, tą patį lagaminą, kurį ji nešiojosi su savimi. Moteris jį atidarė, išvydau ryškiai rožinius buteliukus.- Šį kartą tau atleisiu. Tačiau vaistą gausi paskutinį kartą. Tam, kad padarytum, ko man reikės.