Zeros Feit gyvenimas

3.

Sėdėjau prie lango jaukioje kavinėje. Tiksliau buvau pasodinta, o man prieš akis padėtas pieno kokteilis. Tačiau mano mintys buvo nuklydusios toli nuo šios realybės. Mano kūnas vis dar nesiliovė drebėjęs, bet ne iš baimės, o iš adrenalino ir jėgos, kurią panaudojau.

-Ką?- sumišusi paklausiau, kai staiga susivokiau, jog Ametas palinko arčiau.

-Klausiu, ar tau tikrai viskas gerai?

Vaikinas alkūnę buvo pasidėjęs ant stalo ir ranka pasirėmęs smakrą. Jis pažiūrėjo į mane, paskui pasuko galvą, apsidairė po kavinukę ir tada vėl pažiūrėjo į mane. Šiek tiek nervino, kad jis elgėsi taip, lyg kas mus sektų.

-Aha,- palinksėjau galvą ir siurbtelėjau kokteilio, kurį jis man užsakė. Nežinau, kodėl ir ar aš išvis pasirinkau šį gėrimą. Beveik neprisimenu, kaip čia atėjome.

Iš tikro tai net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą, kurį dabar jaučiu. Išgelbėjau žmonių gyvybes, tačiau pati per plauką nepapuoliau į nelaimingą atsitikimą.

-Tu atrodai nervinga,- Ameto balsas pritilo. Žvilgtelėjau į jį. Kiek laiko mes čia sėdime? Nesu dar taip ilgai bendravusi su juo akis į akį.

-Tai tu mane nervini, nes spoksai į mane ir dairaisi aplinkui,- išpyškinau nesusilaikiusi. Tik po akimirkos suvokiau, kad galbūt pasakiau tai, ko nederėjo.

Visgi, mano nuostabai, Ametas nusišypsojo. Jis sudėjo rankas ant stalo.

-Taigi, kaip tu ten atsidūrei? Pačiame žemės drebėjimo centre?- smalsiai paklausė jis.

-Tiesiog ėjau, kur visi žmonės,- atsakiau lyg tai būtų akivaizdu. Jei mane tikrintų su melo detektoriumi, tai aš iškart išsiduočiau. Mano pulsas buvo padažnėjęs, bet to, neturėjau, kur dėti rankų. Galiausiai sudėjau jas ant kokteilio stiklinės.

-Tiesiai per prasivėrusią prarają?- pakėlė antakį Ametas.

-Ne tiesiai,- suraukiau kaktą.- Bandžiau apeiti. Kitaip neturėjau, kur trauktis.

-Feit, tu buvai tarp į prarają lėkusio automobilio ir prasivėrusios žemės,- Ametas pasilenkė arčiau. Rodos, jaučiau jo kvėpavimą ant savo veido.- Mačiau tai. Vairuotojas nebesuvaldė mašinos. Ji lėkė tiesiai į prarają, o tada staiga tu atsidūrei prie pat krašto ir mašina sustojo.

Įkvėpiau, manydama, kad tai sustabdys mano širdies nenumaldomą plakimą. Tvinksėjimą jaučiau ir smilkiniuose.

-Oho, na ir vaizduotė,- tiek teįstengiau pasakyti.

Vaikinas atsiduso atsiremdamas į atlošą. Jo šviesiai rudi plaukai saulėje atrodė lyg medus traukiantis bites.

-Tavo laimei, nespėjau to nufilmuoti. Kaip išgelbėjai to autobuso vairuotoją,- ištarė jis tuos baisius žodžius.- Kiti žmonės tavęs beveik nepastebėjo. Visi buvo sumišę ir išsigandę. Tad tavo paslaptis saugi su manimi.

Siurbtelėjau kokteilio ir išsitiesiau nenuleisdama akių nuo Ameto.

-Neturiu jokios paslapties,- ištariau pakildama nuo savo vietos. Reikia nešdintis iš čia.

Ametas šyptelėjo.

-Dar susimatysim, Feit,- pasakė jis man pavymui.

Kokia aš kvailė. Tikrų tikriausia kvailė.

***

Labiausiai ko bijojau, tai išgirsti tą niekuo neįtartiną senelės balsą: "Zera, gali trumpam ateiti?"

Buvau beišeinanti iš savo kambario, kai ji tai pasakė. Atėjusi į virtuvę įsipyliau į dubenėlį dribsnių ir pieno, o tada atsisėdau prie stalo.

Senelė rankose laikė rytinį laikraštį ir žiūrėjo į mane. Nereikėjo nė spėlioti kas ten.

-Kaip tai paaiškinsi?- ji padėjo man prieš akis laikraštį. Pirmajame puslapyje buvo prasivėrusios žemės ir autobusiuko nuotrauka. Tačiau, lengvas atodūsis, manęs ten nebuvo.

Straipsnio antraštė skelbė: "Rankas prikišo Dievas ar tai tiesiog atsitiktinumas?"

-Ak, taip, kaip tik ėjau pro šalį, kai prasidėjo žemės drebėjimas,- pasakiau prisikimšdama į burną dribsnių.

-Esmė ne žemės drebėjimas, Zera,- tarė senelė. Anksčiau ji dirbo pradinių klasių mokytoja. Tačiau atrodė, kad praeitame gyvenime ji buvo tardytoja.- Straipsnis apie tai, kad automobilio vairuotojas tik per plauką išvengė prarajos.

Nuleidau akis. Kuo puikiausiai suvokiau, į kokią padėtį save pastačiau.

-Svarbiausia, kad manęs čia nėra.- Bakstelėjau pirštu į nuotrauką.- Niekas manęs nepamatė.

-Argi?- nepasidavė senelė.- Čia rašo, kad kažkas matė merginą, kaip ji užlindo už automobilio.

Senelė suspaudė lūpas. Ji susikrimtusi žiūrėjo į mane.

-Tai nepatvirtintas liudijimas,- pasakiau tyliai. Apie Ametą dabar tikrai nederėtų užsiminti.

-Ar supranti, kaip tai pavojinga? Ne tik tavo gyvybei, bet ir tai, kad gali būti demaskuota. Jei pakliūtum netinkamiems žmonėms į rankas...

-O ką man reikėjo daryti?- mano balsas pakilo. Dribsniai sudrėko ir pasidarė nebeskanūs.- Buvau toje vietoje ir tuo metu, kai tai įvyko. Negalėjau tiesiog stebėti, kaip tas žmogus su visa mašina nugarma į prarają.

-Tai ne tavo darbas gelbėti gyvybes,- nukirto senelė. Mes niekada rimtai nesipykdavome. Ji buvo griežta, gerai mane išauklėjo, tačiau tikriausiai atėjo metas išleisti viską, kas per tiek laiko susikaupė.- Nežinia, ką dar tu sugebi. Viskas galėjo pakrypti daug blogesne linkme.

-Ar dėl to nenori kalbėti apie tai, kas man nutiko, apie tą dieną, kai žuvo mano tėvai? Kodėl nukreipdavai kalbą, kai pradėdavau klausinėti apie jų darbą, ką jie atrado ir slėpė?- paklausiau suraukusi antakius.- Tu juk pati žinai, kad mano galios nėra įgimtos. Mačiau, kaip sprogo tas kambarys. Mane apglėbė žalios liepsnos. Tik aš išsigelbėjau, o mano tėvai ne.

Senelė prisėdo ant kėdės ir papurtė galvą.

-Tau buvo tik penkeri. Pasiklydai, bet galiausiai radai išėjimą.

-Sakei, kad tiki mano pasakojimu,- pažvelgiau į ją iš padilbių.- Galbūt ne viską prisimenu, tačiau kuo puikiausiai žinau, kad mano tėvų atradimas pavertė mane tokią. Nesakau, jog dabar mano tikslas gelbėti pasaulį, tačiau nebenoriu tos nežinios.

-Norėčiau ir aš žinoti daugiau,- sušnibždėjo senelė. Jos melsvos akys buvo primerktos.- Tavo tėvai slėpė savo atradimą. Per prezentaciją pristatė tik tai, ką visiems jau buvo paskelbę - vaistas galintis išgydyti genetines ligas. Tačiau atlikdami tyrimus jie dar kažką atrado. Tu tiek pati žinai. Daugiau jie su manimi niekuo nesidalino. Jie tik norėjo užtikrinti, kad tavimi pasirūpinčiau.

Netikėtai sukilęs karštis atslūgo. Negalėjau kaltinti senelės už tai, ko pati nežinojau. Ji mane prižiūrėjo nuo kūdikystės, kadangi tėvai buvo be galo užsiėmę. Net beveik nebeprisimenu jų veidų, o į nuotraukas bijau žiūrėti, nes, atrodo, kad matysiu tik nepažįstamųjų veidus. Tad senelė buvo mano ramstis, ji buvo vienintelė mano šeima.

-Atsiprašau, kad pakėliau balsą,- ištariau ir priėjau apkabinti senelės. Ji paglostė mano ranką.

-Viskas gerai,- nuramino ji.- Turėjau apie tai su tavimi anksčiau pasikalbėti. Tiesiog kvailai maniau, kad jei neleisiu tau apie tai galvoti, galėsi gyventi normalų gyvenimą.

-Aš ir gyvenu patį normaliausią gyvenimą,- šyptelėjau.- Tačiau negaliu nesinaudoti savo sugebėjimais. Net jei jų netreniruoju, jie vis tiek paklūsta man. Ir tada negalėjau pasipriešinti instinktams, kai žinojau, jog galiu padėti.

Senelė suspaudė lūpas. Ji tenorėjo mane apsaugoti. Ne veltui gąsdino mane apie žmones, kuriems gali rūpėti mano galios.

-Na, melskimės, kad tavęs tikrai niekas nematė,- tarė ji.

Palinksėjau galvą. Pajutau, kaip šiek tiek sutraukia pilvą. Niekas. Ametas, deja, nebuvo niekas.