Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

Sapnas

      Stoviu prie senovinio namo durų. Jis toks senas, apsamanojusiomis sienomis, nuo jūros drėgmės jo balta spalva jau tapusi pilka. Turiu ten įeiti. Praveriu duris, kurios priešinasi man atidaromos, lyg kas tyčia neleistų jų atverti. Patalpoje jau beveik tamsu. Įėjus vėjas užtrenkia už manęs duris taip lengvai, lyg jos nebūtų ąžuolinės. Kas čia vyksta?

       Patalpoje tvyrauja priplėkęs pelėsių kvapas. Užsidegu žvakę. Jos liepsna nerimsta, nors aplinkui vėjo nesijaučia. „Atėjai?" išgirstu mintyse. Apsidairau, bet be manęs nieko aplinkui daugiau nėra. „Lipk į viršų," man kužda balsas viduje. Apsidairau. Dešinėje matosi tamsūs mediniai laptai. Einu link jų, žengiu pirmus žingsnius. Jie suaimanuoja, lyg pasakotų istoriją apie tai, kiek pėdų juos lietė, kiek jie yra visko gyvenime matę. Lipu galėdama įsivaizduoti, kiek žmonių jais lipo. Taip galvodama pasiekiu nedrąsiai antrą aukštą.

      Tyla. Kurtinanti tyla. Tik kažkur išgirstu lašant vandenį: kapt, kapt, kapt... Kiekvieno lašo nukritimas tarsi aidu atsikartoja erdvėje, ir tas garsas mane skrodžia kiaurai. „Atidaryk duris", balsas galvoje veda mane tolyn link tamsių durų. Nedrąsiai praveriu jas. Kambaryje tylu, jame stovi lova su baltais patalais, šalia jos tamsi senovinė spinta, ant kurios durų kabo balta vestuvinė suknelė. Tokia pat sena, kaip ir ta spinta. Paprastut paparstutė, nuo laiko praradusi savo baltą spalvą. Tai mano paskutinė naktis prieš vestuves. Ryt tapsiu jo žmona. Grafo, kurio niekuomet nemačiau. Vyro, kurio nepažįstu. Žmogaus kuris man nieko nereiškia.

     Prieinu prie lango. Jis apdūmojęs, musių nutupėtas, seniai nevalytas. Pro jį matau seną sodą, su seniai čia augančiais medžiais, kurie tokie pat seni, kaip ir tas namas. Už lango lija lietus. Braukiu pirštu per tą stiklą, palikdama ant jo žymę, ir išleisdama keistą garsą, kuris suvirpa mano kūne.

    Staiga į langą trenkiasi juodas paukštis, suklykia kažkas už lango. Kūnu nubėga pagaugai. Užsimerkiu.  Atsimerkusi stengiuosi įžiūrėti kas dedasi kieme, bet... Atšoku nuo lango pamačiusi dvi liepsnojančias akis. Persižegnoju, užsimerkiu, lyg bandydama apsiriboti nuo jų.

„Tu..." Net jaučiu jo iškvepiamą orą sau ant sprando. Atsimerkiu ir bandau apsidairyti. "Neatsisuk"... Jis kužda man į ausį. Pajuntu šaltus jo pirštus ant savo kūno. Suvirpu iš baimės, bijodama net pajudėti. Juntu, kaip jo pirštai kyla į viršų mano kūnu,  sudrebu iš netikėtumo. O tada šilto oro gūsis nuo sprando leidžiasi žemyn, leisdamas pajusti jį man už nugaros. „Noriu tavęs..." išgirstu galvoje. Atkraginu galvą norėdama pamatyti jį sau už nugaros, bet ten nieko nėra. Iškvepiu su palengvėjimu. Bet tada pajuntu, kaip tie šalti pirštai sminga į mano kūną, vis gilyn ir gilyn, bandau surikti bet man neišeina. „Atsipalaiduok..." kužda man į ausį. Jausmas toks, lyg tie pirštai kiltų mano viduje kaklo link, užpildydami mane visą keista šiluma. Jis glamonėja mano kūną viduje, priversdamas pajusti didelį malonumą. Suaimanuoju. „Įsileisk mane." Nežinau kaip tai padaryti, juntu, kaip man spaudžia gerklę, lyg dūsčiau, o tada pajuntu lyg kas nors liestų mano lūpas. Ir ta šiluma manyje nevaldomai plečiasi, kyla į viršų, išsiverždama į laisvę, surinku. Ir tuo metu išgirstu stiklo dūžį, kurio aidas, tarsi peilis rėžia mano ausis. „Tu mano!" Jis riaumoja mano viduje. „Kokia tu nuostabi!" Nežinau net ką galvoti, atrodo net akys kitaip mato. Net girdžiu kitaip, džiūsta mano burna. „Pasiimsiu tave su savimi." Išsigandusi bandau bėgti iš kambario, bet jis mane sugauna. Pajuntu, kad kojomis nesiekiu žemės, levituoju, kylu aukštyn ir taip greitai, kad žemės vaizdai susilieja, paskui tolsta, išblunka, mes tamsoje, kur spindi tik žvaigždės. Man taip gera, jaučiuosi tokia saugi, tokia rami. Juntu tarsi nematomos lūpos mane bučiuoja. Atsipalaiduoju. Man nieko daugiau nereikia.

„Prižadėk, kad neištekėsi už jo!" Girdžiu maldavimą galvoje. „Negaliu, privalau tai padaryti!" Atsakau jam mintyse. Ir tada išgirstu klyksmą galvoje, baisų klyksmą, kuris mane tarsi žudo. Ir tą pačią akimirką jis meta mane žemyn. Aš krentu greitėdama, matau jau žemę, artėju prie jos, neriu gilyn, jaučiu ugnies liepsnų liežuvius ant savo kūno, tekančią ugninės lavos upę. „Ne,ne, ne!" Jis rėkia manyje.

Ir kai jau galvoju, kad atėjo mano paskutinioji, staiga atsiduriu savo lovoje. Kambarys tas pats, lova ta pati, spinta ta pati. Jaučiuosi tokia tuščia, tokia šalta. Ant spintos kabo ta pati senovinė vestuvinė suknelė, tik joje išdegintos skylės per visą ilgį, ir kraujo klanas apačioje.

Kapt, kapt, kapt.... Laša vanduo, ir tas lašėjimo garsas skamba mano galvoje kaip „Tu gali, gali, gali, jei tik panorėsi"

Staiga atsidaro kambario durys, ir išgirstu:

- Eve, kelkis jau laikas. Atsimerkiu tas pats kambarys, ta pati lova, senovinė spinta ir jaunosios suknelė. Tokia paprasta, senovinė...