Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

7 dalis

                                                                                        Evė Keitlin

       Nesupratau kas vyksta. Pirmiausia tas šuo, išdygęs kaip iš po žemių. Paskui tas vyras, nusprendęs man padėti. Jis irgi pasirodė laukuose nežinia iš kur. Eidama namo  galvojau kas čia nutiko.

        Saimonas man padeda seniai. Jis mano senas draugas. Mes kartu užaugome. Geras, stiprus vyras, kokio nori kiekviena grafystės netekėjusi mergina ir ne tik. Puikiai pažinojau jo šeimą. Jie buvo pasiturintys ūkininkai. Džiaugiausi už jį, kad jam gerai sekėsi. Ir iš kalbų žinojau, kad jo tėvai jau buvo nužiūrėję turtingą jam nuotaką. Puiku, Saimonas nusipelnė būti laimingas. Jis tokio amžiaus, kai privalu vesti, susilaukti vaikų ir gyventi normalų gyvenimą. Jutau, kad jam patinku. Bet... Į gyvenimą žiūrėjau skaidriomis akimis, ir tame gyvenime Saimonui nelemta būti. Puikiai tai supratau.

        Dreikas nebuvo valstietis, puikiai tai matėsi žvelgiant į jo rūbus, kalbėjimo manierą, poelgius. Ir ko jis nori buvo aiškiau aiškumo. O tas bučinys buvo toks lengvas ir atrodė toks pažįstamas. Mane apėmė jausmas, kad jau esu tai dariusi. Ir ne vieną kartą. Bet tai nebuvo teisybė. Dreiką pamačiau vakar pirmą kartą. Gal jis koks nors žemių valdytojo giminaitis? O gal gyvena pilyje? Tai nieko nekeitė. Jis ne man.

       Bet jis neatstojo. Mes praleidome ne vieną dieną kartu dirbdami. Vis galvojau, kada jam atsibos slankioti paskui mane. Tiesa, Saimonui tai nepatiko. Jis buvo atjojęs pas mane ne kartą, ir tuos kartus Dreikas buvo šalia manęs, lyg asmeninis sargybinis. Saimonas siuto, kad mes negalime pasikalbėti dviese. Ir kas keisčiausia, jei dienomis mane saugojo Dreikas, tai vakarais - mano naujasis draugas, pilkasis šuo, kuris buvo pasiruošęs sudrąskyti visus, kurie ketindavo priartėti prie mūsų bakūžės.

        Ir tą dieną, kai pamačiau, kad mano darže prasisukę šernai gerokai ištrypė mano daigus, Dreikas parodė savo kitą pusę. Jis rūpestingai bandė juos išgelbėti nuo žūties. Ir didesnę dalį daigų jis atgaivino savo rankomis. Tai man atrodė kaip stebuklas. O kai viską sutvarkėme po šernų puotos, stovėjau pavargusi, atsirėmusi į ąžuolą. Mums pavyko išgelbėti būsimą derlių.  

        Dreikas priėjo prie manęs, atsistojęs greta apkabino per liemenį ir prisitraukė arčiau savęs. Lūpomis paniro į manąsias, rankoms davė valią. Jis vienu momentu buvo ir švelnus ir valdingas. Gašlus ir užkariaujantis. Net nepajutau, kaip atsidūriau ant žemės, kaip mano suknelė buvo atsegta, kaip jo rankos godžiai glamonėjo mano krūtis, o lūpos bučiavo mano veidą, slinko kaklu žemyn, vesdamos mane ten, kur niekados dar nebuvau. Ir vienu momentu man pasirodė, kad savęs nebevaldau, o jis mane užkariauja tylomis. Ir tas jausmas buvo man taip gerai pažįstamas, kad suėmė panika, ir jei ne riksmas:

- Eve! - sklindantis kažkur ir čia, ir taip toli, net nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę.

        Akimirka viskas sustojo. Kai įstengiau atsimerkti, pamačiau Saimoną nušokantį nuo arklio, čiumpantį Dreiką už pakarpos ir metantį tolyn nuo manęs. Bet tada Dreikas akimirksniu atsistojo ir pastvėręs Saimoną nusviedė su tokia jėga tolyn, kad net aš išsigandau. Jis buvo aukštas, galingas vyras, kurį taip nusviesti reikėjo tikrai daug jėgų. Saimonas atsikėlęs nuo žemės suriko:

- Aš tave užmušiu! - ir metėsi ant Dreiko.

Bet Dreikas nubloškė vėl jį ant žemės, kaip skiedrą ir suriaumojo:

- Ji visados buvo ir bus tik mano! Atsimink tai visą gyvenimą!

- Pasvajok! - tūžo Saimonas  įsiutęs.

     Baigusi susisagstyti suknelę, pastvėriau kibirus ir jiems nematant pasprukau iš ten. Kas čia įvyko? Kodėl aš leidau Dreikui save liesti, kodėl man buvo taip gera jo glėbyje ir kas būtų įvykę jei ne Saimono pasirodymas? 

     Mane smaugė ašaros. Nesupratau tik kodėl: ar iš baimės, ar dėl beviltiškumo jausmo, kad nesugebėjau savęs suvaldyti? Šuns šalia nebuvo. Kur jis, kai labiausiai jo man reikia? Mintimis kviečiausi jį, ir išėjusi į kiemą pamačiau atskuodžiant Pilkį nuo upelio pusės. Dabar man ramu, niekas neišdrįs pas mane ateiti. 

    Atsiklaupusi ant žemės, apsikabinau jo kaklą, glosčiau jo galvą ir mintyse galvojau koks jis man reikalingas, brangus ir mylimas. „Tu man irgi" išgirdau mintyse. Tai mane ir stebino, ir gąsdino. 

   Šuo laižė mano veidą, o akimis, atrodė, bandė prasiskverbti man giliai į sielą. 

   Kas čia įvyko?