Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

16 dalis

Dreikas

Siutau ant viso pasaulio, o gal labiausia ant savęs.  Žinojau, koks tėvas kietas. Privalėjau jam paklusti kaip sūnus. Bet taip lengvai netekti jos aš negalėjau. Niekaip nesupratau kas ji per būtybė: kartais ji atrodė paprasta mirtingoji, o kartais nuo jos sklido tokia energija, net stipresnė nei mano.

Žinoma, galėjau rizikuoti ir ją pasiimti iš šio ašarų pasaulio. Ir net gal bandyti sugrįžti į praeitą gyvenimą. Bet jei ji mirtingoji, tai to neišgyvens. O kas per būtybė ji, galinti keisti energijos srautus, aš negalėjau net įsivaizduoti. Todėl man teko taikstytis su šių žmogelių poreikiais, stebint ją.

Šiandien nuo jos sklido pakankamai stipri energija. Nuo minties, kad ji jau pilyje suko vidurius. Būtų juokinga, jei Akselis tuo nepasinaudotų. Juk Evė jau dabar kaip ir jo. Kaip viską sustabdyti? Kaip juos išskirti nesukeliant įtarimo, kad tai mano darbas?

Atsikratyti Akseliu? Taip pasielgti negaliu, nes tėvas iš karto supras. O paskui kartuvių neišvengsiu. Be to kūno aš išgyvensiu, bet į ką perkeltų mane vėl? Ir kaip tai paaiškinti Evei? Net galva įsiskaudėjo.

Palikau savo kūną ir tylomis nuskridau į Evės kambarį. Įsitaisiau ant jos lovos, ir stebėjau, kaip ji šukuojasi ilgus savo plaukus. Atrodė susikaupusi ir mintyse nutolusi nuo realybės. Susidomėjau apie ką ji galvoja. Ir vėl tas pats. Ne, ne vestuvės, ne pirma naktis. O mintys apie vaikus: ar jie pavalgę, ar nusiprausę prieš miegą. Ar tėvas neprisigėręs iki sąmonės netekimo. Ji net negalvojo apie savo vestuves. Nors dėkui Liuciferiui, ji negalvojo apie Akselį. Atsistojau už jos, norėjau sugerti jos kvapą, kad ilgam prisiminčiau. Perbėgau lūpomis jos kaklu, plaukais. Ji nieko nejautė. Tada palydėjau ją iki lovos, palaukiau kol užsiklojo antklode. Paliečiau jos lūpas savosiomis. Ji jautėsi tokia išvargusia, kad užsnūdo labai greitai.

Tiesa, prieš užmigdama ji pagalvojo apie mane. Prisiminė įvykius menėje, kai Akselis susimovė. Dar spėjau sugauti jos šypseną, jai panyrant į sapnų karalystę. Pagrūmojau Morfėjui pirštu, kad jis nepiktnaudžiautų ja, kaip sapnų ir miego Dievas, jai užmigus. Dar kartelį brūkštelėjau lūpomis jos skruostu ir palikau ilsėtis. Ši diena jai buvo sunki, tegul išsimiega.

O tada spragtelėjau pirštais, smagiai nusijuokiau, įsivaizduodamas Akselio veidą, ir sugrįžau į savo kūną. Ilsėkis ramybėje, Akseli. Tau ryt bus labai sunki diena.