Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

21 dalis

                                                                  Dreikas

Atsigavęs supratau esantis savo netikusiame kūne. Bandžiau iš jo ištrūkti, bet jaučiausi, tarsi, įkalintas jame. Suriaumojau iš pykčio. Kas norėjo Akseliui parodyti tą vaizdą? Kas norėjo mus sukiršinti? Net mano mintys buvo kažkieno blokuojamos. Šiaip ne taip sugebėjau atsikelti iš lovos. Kambaryje buvo šviesu. Net neįsivaizdavau koks dabar paros laikas.

Evė! Galvoje  sušmėžavo mintis. Ar jau įvyko jungtuvės? O varge! Žinant Akselio būdą ir kerštingumą vargu ar tos vestuvės įvyko! O gal... O varge! Eve! Pajutau šaltį visame savo kūne. Tik labai didelės valios pastangomis pajudėjau iš kambario, išsiveržti iš kūno vis dar negalėjau. Priėjęs prie laiptų nusileidau jais žemyn, ir tai ką išvydau, mane nukrėtė kaip elektra. Menėje, kurioje turėjo vykti jungtuvės, ant stalo gulėjo Evė. Akselis stovėjo rankomis suspaudęs jos kaklą ir paklaikusiomis akimis žiūrėdamas į ją vis kartojo:

-       Tu niekados nebūsi jo, kekše. Tu niekados nebūsi jo. Tu niekados nebūsi jo...

Ir tada iš manęs išsilaisvino mano demonas. Nustūmęs nuo jos Akselį kaip įmanoma toliau, puoliau ją gaivinti. Ji buvo išbalusi kaip drobė ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Jos pamėlusios lūpos nejudėjo, akys žvelgė kažkur į nežinią. O tada išgirdau moters juoką: žemą, tamsų, gilų, kurio su nieko niekuomet nesumaišysiu.

-       Dreikai, kaip jautiesi netekęs mylimosios?!

Nieko jai neatsakiau.

-       Ar dabar tu supranti, kaip aš jaučiausi, kai tu mane išdavei ir palikai?

Suspaudžiau kumščius iš nevilties.

-       Juodoji Galamėja, - sušvokščiau. - Niekados tau nežadėjau amžinos meilės. Niekados nežadėjau su tavimo būti kartu.

Ji  tik pergalingai nusijuokė.

-       Išdavęs mane, tu nusprendei įsimylėti mirtingąją?

-       Ji tau nieko blogo nepadarė, neturėjai jos žudyti.

-       O aš jos ir nenužudžiau, - ji kvatojosi garsiai. - Tai tu ją pakišai po savimi. Tai tu jai neleidai laimingai ištekėti. Tai tu ją pražudei!

Puoliau jos gaivinti.  Bet Evė neatsigavo. Praradęs bet kokią viltį ją susigrąžinti, apžiojau jos lūpas ir sutelkdamas visą save, išspinduliavau jai didesnę dalį savo energijos. Sukniubau ant jos, nebeturėdamas jėgų net pasikelti. Padariau viską, ką galėjau. Beliko nedidelė viltis laukti, kad ji atsigaus. Po akimirkos Evė atsimerkė. Į mane žvelgė dvi nuostabios akys. Ji giliai atsiduso, nedrąsiai nusišypsojo.

-       Dreikai... - tyliai sušnabždėjo.

Sutelkęs visas jėgas pakišau ranką po jos kaklu, bekeliant ją, nusviręs ant stalo jos medalionas tarsi magnetas prisikabino prie mano žiedo, o tada viskas aplinkui nušvito, garsai nutilo, aplinkui tarsi žiežirbos sukibirkščiavo liepsnos ir mano akyse ji pradingo. Liko tik balta vestuvinė suknelė, su žarijų išdegintomis skylėmis.

-       Eve! - surikau iš nevilties.

   Nukritęs ant žemės, iš nevilties susiėmiau už galvos rankomis.  Ant žemės klūpojo žadą praradęs Akselis, negalėdamas patikėti tuo ką pamatęs. Puikiai supratau, kad dabar ji tikrai paliko mane. Ausyse skambo ta  vaikiška dainelė:

              Sidabro žiedelis sutiks gėlelę,

              Pažirs žvaigždelės.

  Nuneš tolyn ją už tūkstančių marių.