Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

20 dalis

                                                                                        Evė Keitlin

     Šiandien ta diena, kai tapsiu Akselio žmona. Ryte mane išmaudė kubile. Sėdėjau ant kėdės, o Merė ir dar viena mergina pynė mano plaukus, dabindamos gėlėmis. Ant lovos gulėjo kukli balta vestuvinė suknelė. Merginos padėjo man ją apsivilkti.

     Gerai žinojau, kad mūsų laikais vestuvės nevyksta iš meilės. Ir puiku, jei tavo vyras netrodo tau atgrąsus. Akselis buvo valdingas, įnoringas. Turėsiu jam paklusti, nesvarbu ar tai man patiks, ar ne. Tėvas pardavė mane. Nieko geriau ir negalėjau tikėtis. Ar jis pasirūpins likusiais vaikais? Nemanau. Bet būdama grafiene galėsiu juos paremti. Ir tik tai man teikė vilties stojant prieš altorių. Dėl savęs aš buvau rami. Akseliui patikau. Sugebėsiu prisitaikyti, to buvau išmokyta gyvenimo.

   Ceremonija neturėjo būti didelė. Akselis skubėjo vesti, ir jam puotos nereikėjo. Kunigas bus atvežtas į pilį. Susirinks tik patys artimiausi žmonės. 

Durys atsidarė ir paskubomis įėjęs liokajus man greitai pareiškė:

- Panele, ponaitis geidžia su jumis pasikalbėti prieš ceremoniją.

- Gerai, galime eiti, aš pasiruošusi.

    Atsistojusi nuo kėdės pasiėmiau puokštelę gėlių ir nusekiau paskui jį. Svečių dar nebuvo. Po menę neramiai žingsniavo susinervinęs Akselis, rankas sunėręs už nugaros. Kai prie jo priėjau, nuo jo dvelkė taip, kaip nuo išgėrusio mano tėvo. Sunerimau. Kai atsisuko į mane, pamačiau jo krauju pasruvusias akis. Jis smarkiai pastūmė mane ir aš susverdėjusi nukritau ant žemės.

- Ak tu, trigubai dviguba kekše! - suriko jis ant manęs. - Manei aš nesužinosiu?! - jis išrėkė garsiai tiesiai man į veidą.

   Žalio supratimo neturėjau kodėl Akselis taip pyksta. Jis užsimojo man trenkti, bet spėjau užsidengti veidą rankomis. Drebėjau iš siaubo kaip epušės lapas.

- Nesuprantu ko jūs taip pykstate? - paklausiau jo tyliai.

- Jis tau labiau patinka, nei aš? - pasilenkęs virš manęs pagriebė mane už gerklės ir pasikėlė. Tada prirėmė prie sienos. - Manei tu jam reikalinga? O gal jis tave žadėjo vesti? - jis pagiežingai nusijuokė.

Nieko nesupratau, apie ką jis čia šneka.

- Aš, kaip kvailys, norėjau tau suteikti auksinį gyvenimą, bet tu pasirinkai jį!

- Ką? – nusistebėjau išgirdusi.

- Tu paskutinę naktį atsidavei jam! - jis pagiežingai nusijuokė. - Mane atstūmei, o jam praskėtei kojas! Nekenčiu tavęs, kale!

Pastvėręs už gerklės pasikėlė mane nuo žemės.  Tada nusviedė mane ant stalo, ant kurio buvo sudėliotos žvakės ir pamerktos gėlės vazose. Jos nuskrido suduždamos ant žemės. 

Nejuokais išsigandau.

- Aš to nepadariau, - surikau ir bandžiau atsikelti.

- Savo akimis mačiau! - tūžo Akselis.

- Nemeluokit, aš miegojau! - atkirtau jam.

- O taip, - jis artėjo įtūžęs. O tada stvėrė mane už kaklo ir pradėjo smaugti. - Melsk atleidimo! - rėkė jis smaugdamas vis stipriau ir stipriau.

Bandžiau išsilaisvinti, bet man nepavyko.

- Aš to nedariau, aš nekalta, - sušnibždėjau tyliai.

- Jei nebūsi mano, nebūsi ir jo! – rėkė man į veidą.

Dar išgirdau jo žodžius, o paskui akyse viskas aptemo ir panirau į tamsą. O paskui atsimenu pajutusi šilumą srūvančią visu kūnu.