Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

9 dalis

                                                                                         Akselis

        Tarnas baigė prisegti mano marškinių aukštą, iškrakmolytą nėrinių apykaklę. Padėjo užsivilkti vestą. Tas tėvo noras surasti man žmoną varė mane į neviltį. Gyvenau aš gerai ir be žmonos. Juk pilyje tiek norinčių atsiduoti moterų. Gerai supratau, kad tėvui rūpėjo sutvarkyti mūsų gyvenimus, bet kur reikia taip skubėti? Man neseniai tik stuktelėjo dvidešimt septyni. O save įkalinti šeimyniniais pančiais dar visai netroškau.

        Gerai Dreikui, jam nei atsakomybė dėl grafystės, nei titulo paveldėjimas negrėsė. Jis gyveno kaip laisvas paukštis, vis pradingdamas kažkur naktimis. Aišku dulkina gražuoles ir vargo nemato. Gražus kaip velnias, toks vyriškas, su akinančia šypsena, puikiai sudėtas. 

      Kai grįžo iš dėdės, vos atpažinau. Iškeliavo dar visai vaikėzas, sugrįžo subrendusiu vyru, dėl kurio alpo mūsų moterys, o tas tuo naudojosi. Visados jam pavydėjau. Tėvų lepūnėlis. Jie vis man bandė įteigti, kad jis mano jaunėlis brolis ir man reikia jam nusileisti, o aš pykdavau. Tėvas manęs nematydavo, pamotė nepastebėdavo. Buvau už jį vyresnis, todėl kai paaugom, sumąsčiau kaip juo atsikratyti. Ir man pavyko.

        Jis su savo draugeliais greitai užkibo. Nukentėjo tėvo geriausias žirgas, žuvo vyriausias liokajus, pilyje kilo nepasitenkinimas padėtimi ir tėvui iki kaklo pakako jaunėlio išsidirbinėjimo. Ir tas išsiuntė jį į kitą šalies galą pas savo brolį, kuris pasižymėjo žiaurumu, nesivaldymu ir karingumu.

       Mintyse jaunėlį palaidojau. Nemačiau jo tiek metų. O dabar jis namie. Atrodė geriau nei aš, toks vyriškas, sutvirtėjęs, stiprus kaip velnias. Nei tėvas, nei aš niekados nepamiršim, kai jis vienu smūgiu paguldė įsiutusį bulių, kai tas kėsinosi į tėvo svečią, kuris vaizdavo nenugalimąjį. Po to vyrai net privengdavo jo, matydami koks jis fiziškai stiprus išaugo. Ir dabar jis puošėsi šaliamanęs vakarui, išdidus kaip povas.

- Ar jau esi nusižiūrėjęs kurią nors, brolau? - nusivaipė jis.

Prunkštelėjau. Jis juk puikiai suprato, kad ko jau ko, o man tos žmonos tikrai nereikia.

- Ko čia prunkštauji, vienoje vietoje tiek susirinks tavęs geidžiančiųjų. Rinkis katrą nori, visos tavęs vertos, - krizeno jis.

- Labai juokinga, - pykau ant jo. - Gali prisijungti, gal rasi ir sau ką nors tinkamo.

- Tu pamiršai, kad aš tik lordas, o tu pas mus būsimas grafas. Žemių paveldėtojas, krašto viltis, atsakingas, pareigingas, - šaipėsi jis.

- Bet susirasti sau žmoną juk gali, - neatstojau aš.

- Nesirūpink manimi, tai ko man reikia jau turiu, - nusivaipė jis. - O vesti, kad būčiau laimingas neketinu.

- Tau gerai.

- Nors kažkas gero būnant tik antruoju sūnumi, - nusikvatojo jis savo seksualiu baritonu. - Eik susirask kokią gulbę, tik nesusimauk, - nusikvatojo jis.

- Gal gali patart kaip ją išsirinkti? - pašmaikštavau.

- O tu pagalvok, kad kas rytą turėsi matyti jos veidą. Jau nekalbu apie...

Jis nebaigė sakinio, kai pro duris kaip vėjas įsiveržė tėvas. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų pasakė:

- Jei šiandien neišsirinksi pats, ryt iš ryto turėsi mano parinktąją. Supratai?

Atsidusau. Mūsų tėvas buvo despotas.

- Ar išrinksi jam tokią, kuria pats maloniai naudosiesi, kai jo nebus? - pašmaikštavo jaunėlis.

Norėjau nudėti jį vietoje. Kaip aš jo nekenčiau. Pasipūtęs gaidys.

- Ne, pasinaudosiu ta, kurią tu myli, - tėvas patapšnojo Dreikui per petį.

- Per mano lavoną, - sumurmėjo Dreikas po nosimi.

- Dabar jau man pasidarė įdomu, kodėl aš jos nemačiau, gal ji man tiktų į žmonas?!

Į mane įsmigo kraugeriškas brolio žvilgnis. Jei jis galėtų žudyti akimis, būčiau jau gulėjęs nebegyvas.

- Bandyk, tik be kiaušų vargu ar būsi jai reikalingas, - pasakė, apsisuko ir trinktelėdamas durimis pasišalino.

Suintrigavo. Kas toji, kurios vardą paminėjus jis pasikeitė kaip velnias? Brolelis įsimylėjo? Nusikvatojau.