Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

8 dalis

                                                                                          Evė Keitlin

     Prabudau ankstų rytą, po dar vieno nuostabaus sapno, kokie mane lankė jau gana seniai. Jei dienomis mano gyvenimas apsiribojo sunkiu darbu, tai naktimis keliaudavau po nuostabiausias vietas, jusdavau man nesuprantamus jausmus, jausdavausi mylima, reikalinga, saugoma. Ir tai buvo taip nuostabu, kad net vargiai norėdavau prabusti. O prabudusi svajodavau kuo greičiau pasinerti vėl į miegą.

     Deja. Ši diena išaušo. Nelaukiau jos. Šiandien pilyje šventė. Šiandien diena, kai reikės dar kartelį paminti savo orumą, ir nusiteikti būti verta pajuokos.

      Rytą pradirbau namie. Popietę nusiprausiau kubile, užsivilkau motušės suknelę, išsišukavau savo ilgus plaukus. Susukau juos į paprastą kuodą. Kitokios šukuosenos ir nemokėjau. Tada ištraukiau kelias sruogas priekyje. Nusiskynusi rožę nuo krūmo, augančio prie namo, papuošiau ja plaukus. Tada apsioviau kurpaites. 

      Lauke išgirdau kanopų bildesio garsą. Saimonas pažadėjo mane nuvežti į pilį. Vis tik kelias netrumpas, o su tokia suknele eiti ilgą kelią sunku. Aišku mano Pilkis iššiepė jam dantis. Bet aš jau nutuokiau, kas gali įvykti, todėl šunį pririšau prie būdos kieme. Saimonas atidžiai nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų degančiomis iš geismo akimi, bet tylėjo.

- Negerai? - tyliai paklausiau jo.

Jis tik pakėlė antakius ir dar tyliau pasakė:

- Nesvarbu kokiais rūbais apsivilktum, tu visados atrodai labai graži. Ne rūbuose esmė. Tavo širdis gera, tavo būdas puikus, - tada nutilo, nuleido galvą ir tik gerokai vėliau pasakė. - Bijau, kad tu tam grafui patiksi ir... - jis nebaigė sakinio, tik lyg iš nevilties papurtė galvą.

- Tu juokauji? - nusikvatojau taip smagiai.

Pilkis vėl suurzgė.

- Matai, net tavo Pilkis tai supranta. Bent kartą mūsų nuomonės sutapo, - jo akys sužaibavo. - Jei būtų mano valia...

- Saimonai, tuoj atšoksim tavo vestuves, aš ištekėsiu už grafo ir visi gyvensime ilgai ir laimingai.

- Gyvensim, tik aš niekados nebūsiu laimingas, - suniurzgė jis.

- Net šuo kariamas pripranta.

Pilkis pakėlė galvą lyg klausytusi manęs.

- Tegul linksmybės prasideda, riedam, - nelinksmai nusijuokiau, pasikaišiusi sijoną įsiropščiau į dviratį vežimaitį ir mes pajudėjome.

Kelionė neužtruko ilgai. Ir kai mes privažiavome vartus, Saimonas susiraukė, lyg kažką galvodamas. Aišku, mus sulaikė prie vartų sargyba:

- O jūs čia kur susiruošėte?

- Leisk greičiau. Nesavo noru, grafas kvietė, - pakišau jam  po nosim pakvietimą.

    Žinoma, skaityti jis nemoka, bet pakvietimą paėmė, pavartė rankose ir nenoromis įleido. Pilies kieme jau stovėjo išrikiuotos prabangios karietos. Gerai įsivaizdavau, kas jomis čia atvyko. Kažkada ir aš čia vaikystėje buvau, gal prieš kokius dešimt metų. Dar gerai atsimenu, kaip tas būsimas grafas bjauriai elgėsi su svečių vaikais. Prisimenu gražiąsias pilies menes, bet tai buvo taip seniai.

- Nevažiuok toliau, aš išlipsiu čia, - tyliai paprašiau jo.

Jis suėmė mano ranką, lyg kažką norėdamas man pasakyti, bet nedrįstų.

- Eve, pažadėk man... - bet paskui paleido mano ranką ir nebaigė sakinio, lyg negalėtų to padaryti.

- Ką? - sunerimau dabar visai rimtai.

- Jei matysi, kad... Jei jie tyčiosis, dink iš ten, nesileisk žeminama. Tu esi geresnė už juos visus kartu sudėjus. Nepamiršk to. Prižadėk man, - jo akys bandė mane perregėti.

- Nesijaudink, jie manęs net nepastebės, - tik dabar man jau nebuvo taip ramu, kaip jaučiausi ryte. - Ačiū tau, Saimonai.

Išlipusi nuėjau link pagrindinių pilies durų.

- Patarnaujantiems įėjimas pro galines duris, - užriaumojo liokajus stovintis prie durų.

- Supratau, - linktelėjau jam, bet iš vietos nepasitraukiau.

- Ko čia stypsai, varyk kur sakiau, - pyko tas.

Aš ištiesiau jam kvietimą. Jo antakiai pakilo iš nuostabos. Menkinantis žvilgsnis skroste perskrodė mane nuo galvos iki kojų. O tada nieko man nepasakęs, arogantiškai pasitraukė nuo durų norėdamas mane praleisti. Įėjau ir sustojau, kad akys priprastų prie prietemos.

- Pirmyn ir į kairę, - sukomandavo jis.

Ten ir nuėjau. Priėjau atviras aukštas baltas duris, prie kurių stovėjo tamada, ir visiems pristatinėjo naujai atvykusius svečius. Jis tarsi vanagas nužvelgė mane ir paniekinamai mestelėjo:

- Pasiklydai?

- Nemanau, - papurčiau galvą.

Jis prunkštelėjo:

- Ir kaip jus, panele, pristatyti?

- Apseisiu be pristatymo, - ramiai jam atsakiau.

     Prisiminusi, kaip dar vaikystėje mes su kitais vaikais šioje menėje žaidėme slėpynes, nusprendžiau nueiti palei sieną už užuolaidų ir patekti nepastebėtai prie lango. Ten prietema, kandeliabrai gerai neapšviečia, ir manęs nieks nepastebės. Menė buvo pilna išsipusčiusių ponų, kuriems aš tikrai nerūpėsiu.

- Kaip tai? - pašaipiai nusijuokė jis.

- O taip, pamiršk.

    Nusileidusi laipteliais šmurkštelėjau į tarpą tarp sunkių aksomo užuolaidų ir sienos, ir niekieno nepastebėta išlindau prie lango. Lauke dar buvo šviesu ir užslinkus už užuolaidų, puikiai matėsi pilies kiemas. Širdis virpėjo iš susijaudinimo.

     Muzikantai griežė muziką, menė smagiai šurmuliavo nuo susirinkusių balsų. Stalai prie sienos lūžo nuo maisto. Tik aš iki jų nedrįsau net priartėti, bijodama, kad kas nors garsiai manęs neišjuoktų. Tik staiga išgirdau pažįstamą balsą:

- Štai kur tu! Kodėl čia pasislėpei?