Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

10 dalis

Akselis

Vaikščiojau su tėvu po menę, ir kas pora žingsnių vis sustodavome tai pasisveikinti, tai kam nors prisistatyti. Visi susidomėję stebėjo mane. O aš jaučiausi kaip gyvulių turguje, kur visi, kas netingėjo, stengėsi man iškišti savo ožkas. Kai kurios gražios, kai kurios ne, bet turtingos. Kai kurios aukštos, kai kurios panašėjo į riebias kiaulaites. Visokiausių. Nežinau, ar tiesiog nebuvau nusiteikęs ko nors rasti, ar tiesiog neradau ko norėtųsi. Apėjau visą menę, ir turėjau sau prisipažinti, kad nei vienos tokios, kurios veidą norėčiau matyti ryte, čia nebuvo. Nuo nevilties mane net nupurtė.

-       Na, - šaipėsi tėvas, - kuri suvirpino tavo papilvę?

Iš nevilties tik gūžtelėjau.

-       Visas apžiūrėjau, bet...

-       Manau ne visas, - nusijuokė tėvas, - bet tau geriau tai pačiam atrasti. - Taip pasakęs jis apsisuko ir palikęs mane vieną stovėti menės gale, nuėjo.

Ką praleidau? Man jų vaizdų pakaks ilgam, norėjau nusiraminti, todėl pasukau link lango. Beeidamas pamačiau savo brolelį, kuris nuostabiai kažkam šypsojosi. Mano arogantiškas brolis šypsosi? Vaje, įdomu kam? Susidomėjau.

Palengva artėjau link jo, kai netikėtai iš už užuolaidų išlindo žydros suknelės kraštelis. Nagi, nagi... Dar porą žingsnių ir sustingau. Priešais mane  atsivėrė keistas vaizdas. Brolis, atsirėmęs ranka į sieną, ribojo erdvę, kurioje stovėjo jaunutė mergina, tarsi nužengusi iš senovinio paveikslo tiesiai  į šį šventinį vakarą. Smulkutė, gražutė, kaip lėlytė ir į mano brolį žiūrėjo, kaip į pasaulio stebuklą. Atrodė, kad sapnuoju, o ji viešnia iš praeities laikų. Nei regėta, nei pažįstama. Ir jei kitas daugiau ar mažiau esu kažkur jau matęs, tai ji man tapo didele mįsle.

Priartėjau dar arčiau. Mane pajutęs brolis atsisuko, akimirksniu pajutau jo priešiškumą, tada žvilgtelėjau į tą senovinę grožybę. Ji iškarto nuleido akis, lyg nenorėdama manęs matyti.  Pasijutau nekaip, nes tik ji viena nepanoro savęs pateikti man iš gerosios savo pusės. Nukreipiau žvilgsnį į savo brolį, kuris jau buvo persikūnijęs į vaidmenį „man ji visai nesvarbi". Bet juk aš nekvailas. Ar jis manė, kad aš aklas? Ir nesugebėsiu įžvelgti to, ką ir jis matė?

      -      Dreikai, gal mane supažindinsi su šia grožybe? - sumurkiau tylomis. - Įdomu, kodėl man jūsų niekas nepristatė? - suėmiau jos ranką ir priglaudžiau jos delno vidinę pusę sau prie lūpų. Keista, kur jos pirštinaitės?

  Dreikas pasimuistė kaip nesavas, bet jam nieko daugiau nebeliko, tik ją pristatyti.

-       Vesthailendo grafaitė Evė Keitlin.

Kažko nesu girdėjęs nieko apie tokią, nors gyvenu Vesthailende, ir net jo dvare praleidžiu tiek daug laiko.

-       Kodėl aš apie jus nesu nieko girdėjęs nors gyvenu pačiame Vesthailende?

-       Tai, kad nėra ką girdėti, - nusijuokė ji švelniu, kaip angelo balsu. - Ten kur gyvenu, tik mažas lopinėlis žemės, kuris neužilgo, greičiausiai, taps irgi jūsų, grafe, - pašaipiai tarė ji.

-       Jos tėvas pragėrė savo turtą, taigi... - Dreikas visu kūnu rodė, kad man čia ne vieta ir ne laikas su jais būti.

-       Tai jūs Vesthailendo grafo dukra? - pagaliau suvedžiau visus galus į vieną vietą.

-       Taip, pone, jūs teisus, - dabar jau pašaipiai nusijuokė ji. - Na, jei jau susipažinome, tai leiskite iš čia išeiti, man ilgas kelias namo, - ji nusilenkė man ir jau sukosi pasprukti, kai aš ją pastvėriau už rankos, norėdamas sulaikyti.

-       Kur jūs taip skubate, Eve Keitlin?

-       Lauke jau temsta, o tamsoje eiti sunku ir nejauku, - ji bandė išsilaisvinti iš mano rankų, tarsi mažas, sugautas paukštelis.

-       Gali pagalvoti, kad pėsčia eisite, - nusijuokiau.

-       Jūs teisus, pone. Neturiu arklio, - ji pergalingai nusišypsojo, ne vien pakirsdama mano kojas, bet ir suvirpindama kai ką šiek tiek aukščiau.

-       Akseli, paleisk, aš ją palydėsiu, - ramiai pasakė man Dreikas, lyg prašytų prie pusryčių stalo paduoti druskos.

-       Net nežadu, broli. Noriu su ja pašokti, o kai ateis laikas, aš ją parvešiu karieta, - pergalingai pasakiau, žiūrėdamas jam į akis.

Dreiko veidas iš abejingo virto įsiutusiu. Jis net prisimerkė iš nepasitenkinimo. Štai jo achilo

kulnas. Šis mažas, žavus paukštelis.

-       Pone, aš jums netinku, jūs vertas geresnės, - dabar jau ji bandė nuo manęs atsitraukti.

-       O jūs labai klystate, brangioji. Kuklumas merginą puošia, - taip sakydamas ją nusivedžiau į menės vidurį.

-       Alemanda, - pareiškė muzikantų dirigentas iškeldamas rankoje batutą.

Svečiai poromis susirinko į menės vidurį. Ji buvo smulkutė, žemutė mergina, kuri net nesiekė mano pečių. Pajutau į mus įsmeigtas susirinkusiųjų akis, kurios varstyte varstė mus šokančius. Bet nei vienas žvilgsnis taip nedegino, kaip tas iš šono, mano brolio Dreiko.

Pasibaigus muzikai norėjau palydėti ją atgal, bet pasijutau tarsi ožka ant ledo, išsitiesdamas visu ilgiu ant žemės. Lygioje vietoje nukritau. Net nepaslydau. Atrodė žemė iš po kojų išslydo. Salėje pirmiausiai  pasigirdo tylus prunkštelėjimas, paskui nedrąsus juokas, o jau po to visi smagiai kvatojosi.

-       Brolau, kojos linksta? - nusišaipė priėjęs brolis, ištiesdamas ranką man, kad atsistočiau.

-       Akseli, gal tau geriau pasiieškoti žmonų tarp našlių? - pasišaipė vaikystės draugas Ronis.

-       Atšokit, - piktai atkirtau jiems.

-       Grafe, tikiuosi jums viskas gerai? - paklausė manęs mažasis paukštelis.

-       Brangioji, man viskas bus gerai tol, kol jūs būsite šalia manęs, - pasakiau jai ir pergalingą žvilgsnį mečiau į brolio pusę.

Tas giliai įkvėpė tvardydamasis, nieko nepasakęs apsisuko ir nuėjo. Neišdegs! Aš tau dar leisiu pasikankinti. Galėsi džiaugtis matydamas ją mano glėbyje, mano lovoje, mano gyvenime, būnant mano grafiene! Nusijuokiau piktai mintyse.

-       Manau jūs išalkote, - pasakiau jai, suimdamas už švelnios rankos ir vesdamasis ją link stalo.

Viena akimi stebėjau Dreiką. Tas visiems demonstravo abejingumą tam, kas vyko aplinkui. Jis net kvietė šokti tai vieną, tai kitą merginą.

Aš, stovėdamas šalia jos, kalbėjausi apie pilies reikalus su kaimynu, bet kai atsisukau, ji jau buvo pradingusi. Dreikas vis dar šoko, todėl ji su juo  pabėgti negalėjo. Greičiausiai nuėjo pasipudruoti nosytės. Bet laikas bėgo, o jos vis nebuvo. Sunerimau. Juolab ir Dreikas nustojo šokdinti merginas ir vis dairėsi, lyg ko nors ieškodamas. Kur ji pasislėpė? Liokajai jos nematė, tarnai neregėjo. Po galais, kur ji pradingo? Juk mergina ne adata šieno kupetoje. Net susinervinau. Nespėjau surasti tokį grožį, o tas pradingo.

-       Ko, sūnau, tu ieškai? - priėjo prie manęs tėvas.

-       Juk liepei susirasti žmoną, - nusišaipiau.

-       Na, jei ji nuo tavęs pabėgo pačią pirmą pažinties dieną, tai gal tu jos nevertas? Gal tavo broliui pasiseks labiau? - nusikvatojo tėvas, priversdamas užvirti mano kraują. 

Nė velnio! Ji man irgi patinka. Tėvas sudarė galimybę rinktis, ir ji bus mano.

„Pasvajok"- nuaidėjo juokas galvoje. Nieko nebusprantu,  kiba sąžinė įgavo balsą?