Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

6 dalis

                                                                                           Dreikas

     Negalėjau jos nepamatyti ryte. Turėjau tiek neatsakytų klausimų. Todėl iš pat ryto, nusiplovęs nuo įsipareigojimų, nuskubėjau ten, kur tikėjausi pamatyti Evę Keitlin. Ir jau buvau visai arti jos laukų, kai išgirdau merginos juoką, paskui dviejų pokalbį. Pasislėpiau už storo medžio. Tik jie buvo taip užimti tarpusavyje, kad manęs pamatyti net negalėjo. 

     Mačiau kokiu žvilgsniu Saimonas į ją žiūri, kaip nuo pečių bando nuvalyti tariamą šapą, kaip Evė jį stebi. Ir dar akimirka ir jie... Ne, negalėjau to leisti! Juk negalėjau įsibrauti kaip svetimas vyras, bet galėjau jiems sutrukdyti kitaip. Įsikūnijau į didelį pilką šunį. Nelaukdamas to, kas turėjo tarp jų įvykti, skriste įlėkiau prie jų garsiai ir džiaugsmingai lodamas.

- Oi koks šuo, - džiaugsmingai sušuko ji, atsitraukdama per du žingsnius nuo Saimono. - iš kur tu čia toks? Nemačiau tavęs niekad, - ji jau tiesė ranką mane paglostyti. - Gal pasiklydai?

- Baik jau, jis tik šuo. Nežinia, gal koks pasiutęs, neliesk jo, Eva, - jis patraukė ją nuo manęs grubiai pačiupęs už rankos.

Šito aš nesitikėjau. Todėl kišau savo snukį, kad ji mane ir vėl paglostytu. Ji tiesė ranką link manęs.

- Saimonai, tu tik pažiūrėk, koks jis gražutis.

- Šalin iš čia, šunie, - Saimonas ranka bandė mane nuvyti nuo jos.

Aš atsisukau į jį ir iššiepiau dantis, o tada garsiai suurzgiau. Jis atsitraukė. Nelaukdamas nieko, vizgindamas uodega, vėl bandžiau prie jos priartėti. Tik nepastebėjau, kad tas Saimonas pasigriebė pagalį ir užsimojęs kirto man per nugarą. Sucypiau iš skausmo.

- Nešdinkis iš čia, valkata, kad tavęs daugiau nematyčiau, - užriko jis.

       Ir čia buvo jo didžiausia klaida. Pulti mane, Dreiką, su lazda?! Na, palauk, mulki! Aš atsitraukiau. Mano pilki gaurai pasišiaušė, iššiepiau dantis, visu kūnu jam rodydamas, kad taip lengvai nepasiduosiu. Jis ir vėl užsimojo, aš suurzgiau ir nieko nelaukęs vienu galingu šuoliu jį nuverčiau ant žemės ir iššieptais nasrais apžiojau jo tobulą bicepsą. O tada suleidau giliai dantis. Pajutau pergalės ir kraujo skonį. Mano vidinis demonas neleido pralaimėti. Saimonas užbliovė kaip skerdžiamas veršis. Mano akys degte degė žvelgdamos į jį, o iššieptą snukį dabar nukreipiau jo gerklės link. Mačiau išgąstį Saimono veide, jutau baimės kvapą. Bailys! Suurzgiau dar kartą ir pergalingai pasitraukiau.

- Geras šunelis, geras, - Eva išsigandusi bandė raminti mane. Aš vėl pavyzginau uodegą, ir suinkščiau rodydamas jai prielankumą. - Saimonai, tu pats kaltas, išgąsdinai jį. Jis tik vargšas gynėsi.

Bravo mano mergaitė. 1:0 mano naudai, juokiausi viduje. Saimonas atsikėlė nuo žemės, ranka nusivalydamas nešvarumus nuo rūbų. Sužeista ranka gerokai kraujavo. Nors ne vilkolakis, bet dantis turėjau gerus.

- Gal tu eik ir susitvarstyk žaizdą? - ji tyliai ištarė, glostydama mano paausius.

Eik, eik, nes jei neisi, dar ir į sėdimąją įsikabinsiu, kvatojau mintyse. Bus tau čia vilioti mano gražuolę. Jis atsisveikino su ja ir nuėjo. O aš patenkintas likau su ja, atsiguldamas ant žemės ir norėdamas, kad ji paglostytų mano pilvuką, o gal ne vien jį?

- Turiu dirbti, mažuti, - ji paglostė mano galvą ir nuėjo su kibiru prie upelio. O aš dabar galėjau atvirsti atgal, kol ji nemato ir taip pasilikti su ja dviese.

- Sveika, - pasisveikinau.

Ji atsisuko atgal ir nustebusi pažvelgė į mane.

- Ėjau pro šalį ir pamačiau tave, - nusišypsojau jai.

Ji atrodė nustebusi, lyg bandydama prisiminti kas aš toks. Be to ji vis akimis kažko ieškojo.

- Ar nematėte čia tokio pilko šuns? - paklausė manęs akimis klaidžiodama aplinkui.

- Mačiau, - nusišypsojau jai, - voverę nusivijo.

Ji nusišypsojo ir vėl, taip nedrąsiai.

- Pasiilgai manęs? - žiūrėjau jai tiesiai į akis.

Ji iš nuostabos pakėlė antakius, pakreipė galvą:

- Aš... O ar turėjau?

Pasimečiau, ir vienu momentu pajutau, kad nejaučiu jos energijos. Dar kartelį pabandžiau tai pajusti savo kūnu. Bet prieš mane stovėjo paprasta mirtingoji. Kas čia vyksta? Turėjau suktis iš susidariusios nejaukios padėties.

- Mūsų niekas nesupažindino, aš - Dreikas.

- Malonu, tik aš jau turiu eiti dirbti, - ji bandė nusisukti ir nueiti, bet aš spėjau ją sustabdyti.

- Eve Keitlin, neskubėk, aš tau padėsiu.

- Jūs man? - ji net prasižiojo iš nuostabos.

- Laisvo laiko aš turiu, tai...

Ji nusišypsojo, padavė man du kibirus ir tepasakė:

- Puiku, štai ten vanduo. Man reikia palaistyti daigus.

- Gerai, - sutikau.

    Pilni kibirai vandens nebuvo tai, ko norėjau dabar. Ji nešė savus pirma, o aš ėjau paskui, ir ji net nematė, kad tuos kibirus aš nenešiau rankose, o buvau pakėlęs į orą savo valios jėgomis. Gėrėjausi ja, kai ji kaskart pasilenkdavo jų palaistyti, net kelis kartus pavyko ją paliesti ranka.

- Kodėl man padedate? - paklausė ji manęs netikėtai.

Ką turėjau jai atsakyti? Kad jos noriu? Kad ji man patinka? Kad ji jau mano, tik to dar nesupranta?

- O kaip tu galvoji? - paklausiau jos vyniodamas jos išsprūdusią plaukų sruogą iš kuodo sau ant piršto.

- Aš ne tokia, - suraukusi kaktą papurtė galvą.

- Žinau, - linktelėjau jai galva.

- Nesitikėkite nieko.

Suėmęs jos smakrą pirštais, pakėliau taip, kad matyčiau jos akis. Ji žvelgė į mane šiek tiek išsigandusi.

- Tu negali uždrausti man svajoti, - pasakiau jai tyliai, ir priglaudžiau savo lūpas prie josios. Tos lūpos buvo švelnios, saldžios, putlios.

Iš netikėtumo ji atsitraukė, tada pagriebė abu kibirus nuo žemės, apsisuko ir jau ketino nueiti.

- Eve, - ji atsisuko, su išgąsčiu veide, - aš tave palydėsiu.

- Nereikia. – ji papurtė galvą. - Nenoriu, kad žmonės pradėtų pliaukšti liežuviais. Negaliu jų

akyse prarasti garbės. Tai vienintelis dalykas, kurį dar turiu, - jos akyse suspindo ašaros.

Tada ji apsisuko ir nuėjo.

     Mano viduje tvyrojo sumaištis. Demonas josgeidė ir netvėrė savo kailyje, o tas keistas žmogaus kūnas jai juto kažkąkeisto. Net aš nesupratau to jausmo. Lyg norėjimas, kad ji būtų šalia, lygnenorėjimas jos paleisti. Nesupratau savęs ir tų žmoniškų troškimų. Demonųpasaulyje paprasčiau. Pasiėmei tai ko trokšti, sugėrei jos energiją ir esipatenkintas, kol pajunti vėl alkį. To ką jautė vyras, kurio kūne aš apsistojaušiame gyvenime, man buvo nepažįstama.