Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

18 dalis

Dreikas

Prieš penkias valandas.

Tėvas mane išvarė iš menės. Na ir tegul. Man jis dabar mažiausiai rūpi. Vis galvoju, kaip ją išgelbėti nuo tos santuokos. Einu per pieva, pagaliu žoles kapodamas. Gerai suprantu, kad pats esu kaltas, nesiėmiau iniciatyvos, kuo pasinaudojo mano brolis. Juk čia senovė, reikėjo elgtis visai kitaip. 1600-ieji metai, tai ne dvidešimt pirmas amžius, kur moterys pačios renkasi.    

Susimoviau. Taip eidamas palei uolos skardį sutinku žąsiaganę. Mažutė mergytė gena žąsis. Jos raudoni garbanoti plaukai draikosi vėjyje ir krenta ant nešvarios drobinės ilgos suknelės. Ji basa eina per žolę tyliai dainuodama.

                                             Maža paukštelė tupi ant šakelės,

                                             Maža paukštelė gieda giesmelę.

                                             Auksiniam narvelį uždaryta širdelė,

                                             Veržiasi į laisvę su šia dainele.

                                             Tik ta paukšelė ne tam berneliui,

                                             Jai aukštai skristi ir žemai kristi,

                                             Nunešk ją tyliai, jei vis dar myli,

                                             Už jūrų marių, tūkstančių metelių

                                             Sidabro žiedelis sutiks gėlelę

                                             Pažirs žvaigždelės...

                                              Nunešk tolyn ją už tūkstančių marių,

                                              Jai aukštai skristi ir žemai kristi.

                                             Tik visagalis nunešti ją gali į tolimą šalį.

                                              Maža paukštelė, ji jau narvely,

                                              Pakelk ją virš žemės,

                                              Jei vis dar ją myli, net jei ji tyli.

Nustebau, nes tokios dainos dar nebuvau girdėjęs. Žvilgtelėjau į ją. Jos akys keistai sužibo, bet ne tai mane nustebino. Nuo jos sklido tokia galinga energija, kad net išsigandau. Mergaitė praėjo ir tik vėliau supratau, apie ką ji dainavo. Akimirksniu atsisukau, norėdamas jos paklausti, bet ji jau buvo dingusi. Apsidairiau aplinkui. Kiek akys nešė jos nebebuvo matyti. Erdvėje tvyrojo jos palikta energija. Kažkas čia ne taip. Paskutiniu metu čia vyko keisti dalykai.

Buvau toli nuo pilies, aplinkui jau temo. Reikėjo grįžto atgal į namus. Kažkas slėgė mano širdį. Kas tai per jausmas? Mano demonas veržte veržėsi atgal į pilį. Pastaruoju metu sunkiai sutariau ir su juo, ir su savo kūnu, ir reikalai ritosi žemyn kosminiu greičiu. Kuo arčiau pilies, tuo blogiau jaučiausi.

Įėjęs pro vartus pažvelgiau į jos kambario langus. Tai ką išvydau mane tarsi ugnis nudegino. Pro langą tiesiog spinduliavo energijos pliūpsnis, man net ausis užgulė. Palikau savo kūną, ir nuskridau tiesiai link to lango. Ir tai ką išvydau, užgniaužė man kvapą.

Viduryje kambario lovoje gulėjo Evė, virš jos buvo įsitaisęs nuogas vyras.  Jis energingai darbavosi joje, ir kai aš bandžiau jį nustumti, atsitrenkiau į neregimą sieną. O tada tas vyras atsisuko į mane ir nusišypsojo. Apmiriau vietoje. Aš galėjau tikėtis visko, bet kad pamatysiu save virš jos, nesitikėjau. Bet tai ne tai baisiausia.

Kitoje tos neregimos sienos pusėje stovėjo kumščius suspaudęs Akselis, kuris žvilgsniu galėjo nužudyti tuos du lovoje. Bet jis kaip ir aš, nesugebėjo peržengti neregimos sienos. Puikiai supratau, kad tas, kuris su mano meile lovoje, yra daug stipresnis nei aš, nekalbant apie Akselį, kuris matė savo brolį su savo sužadėtine lovoje.

Staiga man vaizdas dingo iš akių ir nuskambėjo kraupus juokas mano mintyse. O tada energijos pliūpsnis mane nusviedė kažkur į tamsą.