Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

4 dalis

                                                                                                    Dreikas

Tėvas kaip visados aukštumoje. Dabar jis nusprendė, kad man pats laikas išmokti tvarkyti ūkinius reikalus. Pakeisti jo reikalų patikėtinį? O kuo blogas senasis? Visai tokių darbų man nereikia, bet jo žodžiais, gyvenime tvarkytis man reiks, ir dabar pats tinkamiausias laikas to išmokti. O tam pirmiausiai turiu susipažinti su grafystės žemės nuomininkais. 

        Tiesiog fantastika, ne kitaip. Todėl dabar sėdžiu vežime su vyriausiu grafystės žemės valdytoju, ir jau antra diena traukiame susirinkti mokesčius. Aš, valdytojas ir dar du apsaugos vyrai. Gali pagalvoti, kad tie valstiečiai puls mus su šakėmis ar grėbliais. 

       Viskas man jau vakar atsibodo. Klausytis jų skundų, verkšlenimo, kaip jiems nepakeliamai sunku. Jau vakar tikėjausi pamatyti savo Evę, bet deja, tose trobose jos nepamačiau. Bet vilties nepraradau ir vis dar tikiuosi ją išvysti šiandien. 

      Mes ir toliau kratomės tuo keliu, tame vežime be amortizatorių. Taip iš tavęs gali ir sielą iškratyti. Važiuojame pro bakūžę, prie kurios matau lakstančius du raudonplaukius berniukus. Aš net pašoku iš džiaugsmo, bet valdytojas net nežada sustoti.

- O mums čia nereikia sustoti? – piktinuosi.

- Čia? - valdytojas juokiasi. - Ne, čia jų žemė.

- Kaip suprasti? Viduryje mano grafystės kažkieno nuosava žemė? - bandau išsiaiškinti.

- Na taip. Čia juk Vesthailendo grafas gyvena, - kvatojasi valdytojas.

- Grafas? - pakeliu iš nuostabos antakius.

- Grafas grafas. Prasigėrė, prasilošė, viską išpardavė. Liko va ta bakūžė ir žemė iki upelio. Na ir ten dar lopinėlis menkas.

- Oho ir taip būna? - stebiuosi.

- Nepergyvenk, senis laka už du, pinigų neturi, tai rankose paskutinės kortos - ta žemė. Bet žinai, jis turi dukterį, - valdininkas apsilaižo savo storas lūpas. O rankomis nupiešia visus jos iškilumus. Gal ir tą parduos, kai nebeliks ką parduoti. O ta tai gražuolė. Ir gera, ir darbšti, ir dar su nuodėmingu kūnu. Vyrų svajonė. Įtariu vieną dieną ją už skolas kam nors atiduos.

- Nebandei pirštis? - pasidomėjau. - Juk esi našlys.

- Baik, kur ten man. Nors ir elgeta, grafas yra grafas. Jis laukia riterio ant balto žirgo. Paprastam mirtingajam neatiduos. Jei būčiau jos tėvo vietoje, jos irgi niekam neatiduočiau. O kas jam dirbs? Pats tai nei piršto nepajudina, viską dirba ji su tais vaikais, - jis smakru parodė į berniukus, lakstančius kieme.

- Gal užeinam, akis paganysim? - bandau klasta įvilioti senį.

- Dienos metu? Nerasi jos. Ji dirbs laukuose. Darbymetis juk.

- Greičiausiai, - atsakau nelinksmai, nes mano galimybė pamatyti ją tiesiog išgaravo.

     Bet gal jis kalbėjo ne apie ją? Maža kiek gražuolių gali būti. Bandau save raminti, bet dabar matau ir jau mergaitę, ir man aiškiau nei aišku, kad kalba ėjo apie Evę. Atsidūstu, nuliūstu ir tylėdami važiuojame ilguoju keliu pirmyn.

- Žiūrėk, - valdytojas rodo man pirštu. - Vilką minim, vilkas čia, - juokiasi jis.

      Mes artėjame link keliu einančios poros. Matau merginą ir jauną vyrą, kuris už pavadžio vedą arklį, tempiantį maišų prikrautą vežimą. Į akis krenta jo sudėjimas. Platūs pečiai, raumeningos rankos, stiprios kojos. O šalia jo eina pintinę tempianti mergina. Mano gražuolė. Nenuleidžiu nuo jų akių. Jie pora? Velniava.

- Sveika, gražuole Eve Keitlin, - šypsosi nuo ausies iki ausies valdytojas, - kada būsi mano?

- Kai karalius leis, ir aš panorėsiu.

Šypsena apdovanoja valdytoją ir pasilenkusi padeda pintinę ant kelio. Tada akimis prabėga mane, bet akys neužsilaiko, kaip pro tuščią vietą. Taip nepastebėti manęs? Širstu viduje.

- Tomai, tau teks stoti į ilgą eilę, - juokiasi jaunas vyras, ryte rydamas geidulingu žvilgsniu mano svajonę. Evė Keitlin! Koks gražus vardas. Tinkantis tokiai gražuolei kaip jai.

- Saimonai, jei jau tu toje eilėje, tai man šansų nebėra, - juokiasi valdytojas.

Tas Saimonas nenuleidžia akių nuo jos krūtų. Ir kur tu, žmogau, jas nuleisi!

- Kaip laikosi ponas grafas? - klausia jos valdytojas.

- Vis taip pat geria, niekas nepasikeitė, - numojo ranka ji. - Tik grabas kuprotą ištiesins, - liūdnai pasako ji. - O jūs, žiūriu, naują padėjėją turit? - dabar ji žvilgteli į mane.

- Grafas užkrovė tinginį ant sprando, - juokiasi jis, bet nei vieno žodžio daugiau.

- Nauja šluota geriau šluoja. Juk jau pačiam į užtarnautą poilsį reiktų eiti, - sako Saimonas. - Na tai ką, judėsime. Geros jums dienos, ponai, - nusišypso jis.

O tada lenkiasi ir lyg netyčia ranka paliečia mano gražuolę, o ta jo ranka slysta jos puikiu kūnu. Nekaltas judesys? Norėtų! Jis labai gerai žinojo ką daro! Niekšas! Ne jam mano gražuolę grabinėti!

Supykstu, trenkiu energetinį smūgį arkliui, tas susimėto ir kanopa užlipa ant Saimono kojos.

- Tprū, Bėri! Kas čia tau darosi, baidaisi lygioje vietoje.

    Matau kaip jam skauda. Bus jam pamoka, kaip ją liesti! Juokiuosi mintyse. Pykstu ant valdytojo. Kodėl jis manęs jai nepristatė? Mes atsisveikiname ir pajudame tolyn. Aš dar bandau sugauti jos žvilgsnį, bet veltui. Ji visą dėmesį sutelkusi į tą vyrą. Po galais! Nors dabar jau žinau kur ji gyvena. Ir man nieks nesutrukdys jos aplankyti.

- Manai jis jos sužadėtinis? - bandau išgauti sau naudingą informaciją.

- Nemanau. Jo šeima viena iš turtingiausių ūkininkų mūsų grafystėje. O ji nei kraičio, nei padėties neturi. Jo tėvas niekados su tuo nesutiktų. Juk supranti, kas iš to titulo, jo lovoje nepasiklosi. O ji vargingesnė, nei lauko pelė. Turtingai šeimai tokios marčios nereikia.

Ačiū tau aukščiausiasis. Man ji tiks ir labai. Tiesa, ne į žmonas , bet paniurkyti bus gerai. Kaip iš pieno plaukusi. Jei mano ankstesniam gyvenime ji būtų, galėtų tapti nuostabiu modeliu. Bet čia....