Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

11 dalis

                                                                                                  Dreikas

      Žinojau, kad Evė pakviesta į tą šventę. Supratau, kad ji ten eis, nes mačiau ištrauktą tą seną suknelę. Ji galėtų eiti apsigaubusi maišu, vis vien ten būtų gražiausia! Jos spindinti aura galingesnė už viso pasaulio gražius rūbus, tik to ji nežino. 

     Gėriau Evės jaudulį tas dienas, nenorėdamas, kad juodos mintys ją skandintų. Juk galėjau jai atvežti gražiausią suknelę, bet to nenorėjau. Ir taip kojos linko iš baimės, kad Akselis jos užsigeis, o jei dar išdabinsiu! 

    Springau iš pavydo, kai Saimonas ją vežėsi į pilį. Žinoma pilį aš pasiekiau žymiai anksčiau, nei ji ten atvyko. Ir mano užduotis buvo ją apsaugoti nuo jo akių. Buvo tik dėl vieno ramu - Akseliui rūpėjo pinigai ir garbė, o ji vargšė, elgetos prie bažnyčios turtingesnės. Susirinks turtuolių dukros su milžiniškais kraičiais. Tokios Akseliui tiktų daug labiau. 

     Kai įžengiau į menę jos niekur neišvydau. Tada pradėjau jos ieškoti pagal kvapą, jos energiją. Mano demonas vedė mane link lango. Ko ten? Jis geidė jos, norėjo ir vėl įsiskverbti į ją giliai, visa siela susilieti su josios, tada pakilti aukštyn. Taip aukštai, kur žmonių akys nenuklysta, ir dar kartą ją padaryti sava, išspinduliuojant tiek energijos, kad užtektų apšviesti pusę miesto. Ir jis neklydo: „Mano!" suurzgė demonas mano viduje.

    Evė Keitlin stovėjo ties langu, pasislėpusi už užuolaidos. Jei ne jos girtuoklis tėvas, ji galėtų stovėti čia aukštai iškėlusi galvą, kaip mano karalienė. Bet dabar... Priėjau prie jos, nusišypsojau:

- Štai kur tu! Kodėl čia pasislėpei?

Evė atrodė nustebusi, šiek tiek išsigandusi, bet stovėjo aukštai iškėlusi galvą. Jaučiau savyje kiekvieną jos širdies dūžį.

- Ką tu čia veiki? - ji nustebusi manęs paklausė.

- Gyvenu čia, Akselis mano vyresnysis brolis.

- Ką? - ji nustebo.

 Ir tikrai ji nevaidino, nes visu kūnu jaučiau jos nerimą, baimę.

- Tu grafo sūnus? - išplėtė akis iš nuostabos.

- Kaip ir tu savo tėvo dukra, - nusišypsojau jai. - Deja, tik antrasis, esu niekas, - liūdnai nusijuokiau.

- Dreikai, nekalbėk taip. Esi puikus žmogus, mano draugas. Kas tas titulas? Juo neužsiklosi, - liūdnai nusijuokė ji.

- Tai tik tu taip manai.

- Kam jau kam geriau, nei man tai žinoti?! – ji liūdnai nusijuokė.

- Kodėl čia slepiesi? – susidomėjau.

- O kaip tu manai? Juk ir pats žinai, tokioms kaip aš, čia ne vieta.

- Kodėl taip žemini save, man esi brangi.

- Dreikai, nusileisk ant žemės! – ji suraukė antakius.

    Nenoriu nusileisti ant žemės, nes ten, kur nusinešu ją kasnakt, yra kur kas geriau, nei pačiuose karaliaus rūmuose. Ir tai, ką jaučiu būdamas su ja, nejutau dar niekuomet gyvendamas tiek šimtų metų.Tik kaip jai tai pasakyti? Kaip man jei pasakyti, kad be jos jau neįsivaizduoju savo naktų ir gyvenimo? Kaip pasakyti, kad ji mane suprastų?