Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

12 dalis

                                                                                         Dreikas

Viskas baigėsi, tarnai tvarkėsi. Liokajai išlydėjo paskutinius svečius. O mūsų šeima susirinko bibliotekoje aptarti įvykių šį vakarą.

Tėvas įsitaisė savo krėsle, motina nutūpė ant sofos, aš šalia jos, o Akselis atrodė sunerimęs ir įsitempęs.

- Na, sūnau, ar sutikai sau tinkamą? - nusijuokė tėvas, šiek tiek apgirtęs.

- Net neįsivaizdavau, kad susirinks tiek man tinkamų mūsų namuose, - nusijuokė

pagiežingai Akselis.

- Žinoma, sūnau. Juk tu turtingos, įtakingos ir galingos šeimos atžala, titulo paveldėtojas. Visos su malonumu tau šildys lovą.

- O išsirinkus turtingą nuotaką, tavo galia dar labiau sustiprėtų, - antrino jam motina.

- Ji teisi, išsirink turtingiausią, brolau. Juk santuokoje turtas svarbus dalykas, - bandžiau nukreipti man reikalinga linkme jo mintis.

- Manai? - kreivai jis man nusišypsojo.

- Žinoma. Tu juk visados man taip sakei, - linktelėjau jam galva.

- Bet, pasak tėtušio, galiu rinktis bet kurią iš tėvo pakviestų.

Tėvas linktelėjo.

- Na, aš ir taip esu pakankamai turtingas, todėl pamaniau, jei ateityje prijungsime tą lopinėlį žemės, kurį apsupa mūsų žemė, gal nebūtų tai labai blogai.

Manyje užvirė kraujas. Šunsnukis prakeiktas!

- Ką turi omeny, sūnau? - paklausė motina.

- Na, Vesthailendo grafas jau senas, prasigėręs, kiek ten jam beliko. Tai po jo mirties ta žemė atitektų mums, tėve.

- Patiko jaunoji grafaitė? - nusijuokė tėvas.

- Bet jis juk turi du sūnus, jai žemės nepaliks, - paprieštaravau.

- O, ji kaip mažas paukštelis, nuostabi mergina. Tyra, kukli, graži, bus puikių mano vaikų motina.

- Bet ji vargšė, kaip lauko pelė. Akseli, galvok apie grafystės ateitį. Tu negali vesti vargetos. Visi aplinkui tyčiosis iš tavęs, - tikinau jį.

- Man nesvarbu, aš noriu jos ir kuo greičiau. Net karališko palaiminimo nereiks, ji grafo duktė.

Suspaudžiau iš pykčio kumščius. Jutau, kaip jis šaiposi iš manęs viduje. Norėjau jį nudėti.

- Ji tokia panaši į savo motiną. Dar iki tavo motinos buvau ją įsimylėjęs. Bet ji pasirinko tą pijoką, ir kur ją tai nuvedė?! Matai, sūnau, koks svarbus geras pasirinkimas, - nusijuokė jis. - Tai kelsim vestuves?

- Ir kuo greičiau tėve. Nekantrauju vesti.

- Tu negali jos vesti! - surikau garsiai.

- Įdomu kodėl, Dreikai? - nusistebėjo tėvas atsilošdamas iš netikėtumo kėdėje.

- Ji mano!

- Tu jai pasipiršai? - nusistebėjo Akselis.

Tylėjau.

- Na, matai. Vadinasi ji laisva. Ir aš ją vesiu, - tas šiknius buvo toks užtikrintas savimi.

- Pasvajok! - suspaudžiau kumščius.

- Jei ji tau tokia svarbi, sūnau. Kodėl jai nepasipiršai? – suabejojo tėvas.

- Gal jis norėjo tiesiog su ja pasismaginti?! Juk žinai, tėve, mūsų Dreiką. Jis apie rimtus dalykus negalvoja, vis linksmybės galvoje. O aš ją pasirūpinsiu kaip tikras vyras. Tu net galėsi būti krikštatėviu mūsų vaikams. Ir matysi ją kasdien pilyje. Ko daugiau norėti?

- Mes tau rasime tinkamą žmoną, Dreikai, - ramino mane motiną.

- Visados yra žemesnio titulo turtingų jaunamarčių, kurios mielai dėl giminystės su tavimi ištekės. Taip būsi ir turtingas, ir mylimas.

- Nereikia man nieko! Bet tu jos nevesi! - surikau taip, kad net žvakės sumirgėjo.

Tėvas atsistojo norėdamas išeiti iš kambario su motina. Išeidamas paplekšnojo man per petį:

- Jis - tavo brolis. Juk tu jos nesiruošei vesti. Kodėl nenori, kad brolis vestų jam patinkančią merginą?

Likome dviese.

- Tu nesijaudink, aš ja gerai pasirūpinsiu. Pats laikas jai sužinoti, ką reiškia tikras vyras. Aš ją paimsiu švelniai, nepergyvenk. O po to ji pati maldaus to dar ir dar... - jis tyliai iškošė pro dantis. - Aš jai būsiu pirmas ir pats geriausias.

Nustūmiau jį nuo savęs kuo toliau.

- Deja, tu čia klysti, brolau. Tu nebūsi jai pirmas. Ar žinai kaip ji raitosi iš malonumo  po manimi? Kaip kaskart kartoja mano vardą, kai pasijunta rojuje? Ir tu visados būsi tik antras, po manęs. Tik antras ir daug prastesnis. Vesk ją, parsivesk čia, ir aš jai nuolatos priminsiu, koks tu nevykėlis lovoje. Turėsiu meilužę savo namuose, - nusikvatojau. - O tada tu galėsi kaskart laikant rankose savo vaiką svarsyti, ar jis tikrai tavo. Ir net neabejok, aš tavo gyvenimą paversiu ištisu košmaru. Patikėk, aš tą galiu.

- Tu meluoji! Ji ne tokia kaip visos! Pats mačiau! – Akselis suabejojo.

- Kartais akys meluoja, brolau. Ir tai ką tu matai, nevisados yra taip, kaip tu manai. Sėkmės tau! - apsisukau ir išėjau.