Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

17 dalis

Akselis

Palydėjau Evą Keitlin į jos kambarį. Mano būsimoji grafienė buvo tyli ir nekalbi. Stebėjau ją vis galvodamas, kaip bus gera pajusti ją po savimi, kai įeisiu į ją vienu smūgiu. Ir tada ji pamirš visus dreikus.

-       Ilsėkis, mano meile, ryt bus tau įsimintina diena, kai tapsi mano grafiene.

O mintyse pagalvojau „dulkinsiu tave kaip tik panorėjęs". Na kas ta naktis? Atsigulsiu, užsimerksiu ir ji jau gulės mano lovoje. Buvau savimi patenkintas kaip katinas, suradęs neišsenkamą grietinėlės šaltinį.

Atsiguliau, bet užsimerkti ir užmigti man nepavyko, juolab, kai mintys klaidžiojo tarp jos krūtų ir dar šiek tiek žemiau. Bet aš juk grafas, vyras ir, po galais, noriu bent jau į ją pažiūrėti miegančią. Neliesiu, tik pasižiūrėsiu. Juk maža kas.

Tokiomis mintimis vedamas, išlipu iš lovos ir tipenu basomis link durų, skiriančių mūsų kambarius.  Bandau tyliai pastumti jas pirmyn. Bet durys nė iš vietos. Tiesa, jos niekados nebuvo gyvenime rakinamos. Ir lengvai supdavosi ant vyrių, todėl jas galėjai arba pastumti pirmyn, arba patraukti atgal. Nustembu. Kas čia per dyvai? Patraukiu jas į save. Ir jos vėl nė iš vietos. Kažkas neįtikėtina! Kad durys užsikirstų net neturinčios spynos? Gal aš sapnuoju? Bet... Bet pažvelgus į nuo fantazijų pūpsantį  Akselį jaunesnįjį, suprantu, kad nemiegu.

Aš tau parodysiu! Pykstu ant jos, išeinu su vienais naktiniais į šaltą koridorių, prieinu prie jos durų, bet tos nė iš vietos nepajuda irgi! Bandau duris išjudinti pečiu, bet kur tau! Nieko nepešęs grįžtu piktas atgal į lovą. Nieko daugiau nebelieka, kaip tik nusiraminti. Gal pamotė nutarė jaunamartę apsaugoti nuo manęs? Bjaurybė, dabar turiu save tenkinti kairiąją. Bet kai pasirinkimas nėra didelis, tai geras ir toks. Nurimstu, užsimerkiu ir užmiegu.

Tik miegu neilgai, nes mane pažadina keistas balsas:

-       Akseli, kelkis... Akseli!

Sunkiai pramerkiu akis, bet aplinkui tamsu. Kol akys pripranta prie tamsos praeina šiek tiek laiko. Turbūt susapnavau, nes kambaryje nieko daugiau nebėra. Užsimerkiu... ir vėl užsnūstu.

-       Akseli, prabusk Evei Keitlin tavęs reikia!

Pašoku iš lovos ir lekiu link durų, tik tada prisimenu, kad tos durys buvo užrakintos. Bandau jas pastumti ir jos lengvai pasiduoda. Įlekiu į jos kambarį ir pamatau, kaip josios lovoje Evę Keitlin užgulęs nuogas vyras. Jis su pasimėgavimu tai įeina į ją, tai ir vėl atsitraukęs atgal sminga visa jėga.

Galvoje skamba jos pasitenkinimo aimanos. Kai gerai įsižiūriu, mėnulio šviesoje pamatau Dreiką. Mano kraujas užverda, bandau prie jų prisiartinti, bet negaliu. Vaizdą matau, kaip per vandens sieną. O ta siena neleidžia man prie jos priartėti. Matyt matau, girdėt girdžiu, o paliesti ir pasiekti negaliu. Surinku, bet garsas iš mano gerklės nepasklinda.

-       Kale! - rėkiu mintyse.

O kaip atsakymą girdžiu Dreiko žodžius.

-       Ji mano! Ji visados bus mano, o tu būsi tik antras!

Verdu iš pykčio. Gana! Daugiau to pakęsti negaliu! Grįžtu į savo kambarį. Prakeikta kalė! Juk  pažadėjo tekėti už manęs! Ar ji galvojo, kad aš nesužinosiu?! O gal jie ketina smagintis man už nugaros? Prisimenu Dreiko žodžius, apie meilužes po vienu stogu.

Man reikia išgerti, atvėsti ir viską gerai apgalvoti. Todėl pėdinu į menę, kur dar vakar vakare gėriau midų ir po kurio laiko nusmingu ant stalo, apsinešęs iš nevilties.