Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

5 dalis

                                                                                            Dreikas

       Demonams nereikia miego. Palieku savo kūną ir nuskrieju pas savo gražuolę. Patenku į trobos vidų. Tamsu, tylu. Girdžiu kaip knarkia girtas jos tėvas trobos gilumoje. Du broliai miega greta. O ties langu, plačioje lovoje, įsitaisiusi mano meilė su sesute. Naktis šilta, Evė Keitlin net neužsiklojusi. 

       Mano vaizduotę kaitina jos ilgos, nuogos kojos. Švelniai liečiu ją, perbėgdamas jos šlaunimis. Ji sumurma kažką per miegus, nusišypso. Prisiliečiu prie jos veido, perbėgu jos lūpomis. Ji atsidūsta, išsitiesia, naktiniai pakyla į viršų, dar mane labiau įaudrindami. 

      Noriu jos visa savo esybe. Įdomu ar ją gyvenime kas nors lietė? Lendu į jos mintis, bandau atrasti tai kas mane domina. Bet ten tik neviltis, baimė dėl ateities. Jokių minčių nei apie vyrus, nei svajonių apie meilę. Tik rūpestis dėl daržo ir vaikų. Tokia gražuolė neturi nieko, kas ją džiugintų? Ta mintis mane suglumina, bet galvojant iš mano varpinės - aš esu laimingas. Man nereiks jos dalintis su kitais. 

      Neriu į jos vidų, mano siela džiūgauja gavusi tai, ko taip ilgai troško. O ji palaimingai miega. Gal taip ir geriau. Stumiuosi vis gilyn, norėdamas pranykti ir užpildyti ją visą. Ji tokia tyra, niekieno neliesta. Džiūgauju kaip reta. Šnibždu jos sielai, kaip ji man reikalinga, kokia brangi. Evė Keitlin per miegus šypsosi. Juk ir turi šypsotis. 

      „Pasiilgai?" išgirstu mintyse jos žodžius. Ir labai nustembu. „Žinoma, brangioji, visą dieną tik apie tave ir galvojau". Kaip atsakymą išgirstu juoką. Jis pranyksta kaip ir apsireiškęs. Nustembu. Noriu savo mylimąją nusinešti ten, kur šilta, gražu ir gera. Bet ji priešinasi.

        Man prieš akis iškyla kažkoks juodas požemis, girdžiu ano gyvenimo klubinę muziką. Mintyse pasiklystu ir nieko nebesuprantu. Kodėl ji man neleido jos nusinešti ten, kur aš norėjau? Ką ji man norėjo tuo pasakyti? Darosi nejauku, todėl bandau palikti jos kūną. Bet... Ji nepaleidžia manęs. Girdžiu žemą moters juoką. 

      Tam, kad sulaikyti mane, ji turi būti energetiškai stipresnė. Nustembu. Kodėl ji mane įkalino savo kūne? „Kas tu?" Ji tyli. Ir tik vėliau atsako: „Tavo mylimoji, kas daugiau, Dreikai, nejau pamiršai?" 

       O tada išsviedžia mane į erdvę, kaip išspjautų sukramtytą kąsnį. Jaučiuosi išsekęs, nuvargęs. Kas čia įvyko? Bet ausyse skamba tik jos juokas. Toks žemas, toks seksualus, kažkur jau girdėtas. Dar nei vienas mirtingojo kūnas nebuvo manęs sulaikęs. Kas ta gražuolė palaimingai mieganti naktį?

      Atsitraukiu, turiu viską apgalvoti. Sklendžiu į pilį, įsikūniju į savo naująjį kūną, bet mintimis aš dar su ja. Man mažai, norėjau joje paskęsti, bet pats buvau įtrauktas. Jaučiausi nekaip. Lyg manimi ji būtų pasinaudojusi.