Evė Keitlin
Rytas buvo toks, kaip visi. Išsiruošiau į laukus, ir jau buvau beeinanti. Kai ilgajame kelyje pamačiau karietą ir keletą raitelių. Bet tai nebuvo neįprasta. Ilgasis kelias vedė link mūsų buvusio dvaro ir tęsėsi tolyn. Todėl juo pravažiuodavo ir prajodavo laikas nuo laiko pakeleiviai. Aš jau ėjau su pintine mūsų lauko link, kai pamačiau tuos pakeleivius išsukančius iš kelio link mūsų bakūžės. Sunerimau. Kas pas mus atvyko? Teko apsisukti ir skubėti atgal. Nors ir tėvas šį rytą atsikėlė sąmoningas, bet maža kokia nors bėda. Juolab, kad broliai buvo palikti namuose.
Kai priėjau arčiau pamačiau grafo MacKelio herbą ant karietos durų. Ko jam čia? Sunerimau.
- O, štai ir mūsų marti, - ištarė grafas žiūrėdamas į mane.
Apsidairiau aplinkui, tikėdamasi kažką pamatyti sau už nugaros. Bet be manęs daugiau nieko nebuvo.
- Ko ieškai? - nusijuokė grafas.
- Jūsų marčios, - tyliai atsakiau jam.
Grafas nusijuokė:
- Šmaikštuolė. O tu iš tiesų labai daili. Neveltui Akseliui taip patikai.
Suprunkščiau tai išgirdusi.
- Kuo galiu jums padėti, pone?
- Vesk pas savo tėtušį, prašysim tavo rankos, - dabar nuo žirgo nušoko Akselis.
Jo nebuvau pastebėjusi.
- Nereikia taip juokauti, pone, - piktai jam atsakiau.
- O ar tau atrodo, kad mes juokaujam? - nepatenkintas atšovė Akselis.
- O kiaulės moka skraidyti? - piktai atšoviau. - Turiu eiti dirbti, ponai. Tai jei ko nors norite, sakykite.
- Norime tavęs, gražute. Atvykome prašyti tavo rankos. Vesk pask tėvą, martele, - nusijuokė grafas.
O dabar išsigandau visai rimtai. Bet teko juos vesti pas tėvą. Prie durų mus pasitiko Pilkis. Jis pašiaušė gaurus, iššiepė dantis ir suurzgė, bet nuo durų net nežadėjo pasitraukti.
- Oho, kokį sargą turi, - nusijuokė Akselis.
Pilkis ir toliau stovėjo kaip įbestas.
- Pilki, pasitrauk, - paliepiau jam.
Bet Pilkis manęs neklausė, jis dar labiau išsišiepė.
- Gal jis pasiutęs? - piktai mestelėjo Akselis. - Ar tu jo nebijai?
- Gal jį nudėti? - nusijuokė vyras, sėdintis ant žirgo.
- Nedrįskit, jis mano šuo! - pasipiktinau garsiai.
- Tada patrauk, jis maišo grafui.
- Čia mano žemė, mano namai. Nekviečiau jūsų. Kas toks būsit, kad man įsakinėjat? - piktai sušukau jam.
- Štai kaip tu maloniai sutinki piršlius, - jis nusišaipė.
Piktai nužvelgiau jį.
- Nesiruošiu tekėti už nieko! - jam atkirtau.
- Nurimk, gražute. Tik patrauk iš kelio tą pabaisą.
- Pilki, eikš pas mane, tegul jie eina. Tėvas vis vien nesutiks su jų pasiūlimu.
BINABASA MO ANG
Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.
FantasyPradžioje kvailame žaidime pas mane atėjo sapnas. Sapną atlydėjo knygos istorija. Ta istorija persikėlė į antrą knygą, kurią būtent norėjau jums parodyti. Bet, kad tai antroji šios knygos dalis supratau tik įpusėjus antrąją. Todėl skaitome istorijos...
