Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

14 dalis

Evė Keitlin

Jaučiausi nekaip palikdama namus. Nerimavau ne dėl savęs. Nerimavau dėl vaikų. Dabar visa atsakomybė krito ant keturiolikmetės sesers pečių. Ar ji susitvarkys viena?

Akselis kaip vyras atrodė neblogai. Ir manimi jis rūpinosi gerai. Apgyvendino  nuostabiame kambaryje, esančiame šalia jo kambario. Man patarnauti buvo paskirta jauna kambarinė Merė, kuri pagarbiai nusilenkusi, pažadėjo išpildyti bet kokį mano norą. Tiesa, įsiveržusi į mano kambarį Akselio motina man pasiūlė keletą savo rūbų, kol siuvėjos pasirūpins mano apdarais.

Atrodė viskas gerai, tik nežinau, kodėl jaučiausi tokia vieniša. Nieko čia nepažinojau. O ir pilis man buvo nepažįstama: nei kur eiti, nei ką daryti. Bet ilgai vienai neteko būti. Durys atsidarė ir net nepasibeldęs įėjo Akselis. Kaip visados arogantiškas, savimi pasitikintis.

-       Kaip įsikūrei?

Gūžtelėjau pečiais. Turėjau vos kelis daiktus. Ką čia kurtis.

-       Ar tau patinka tavo kambarys?

-       Taip, pone, - atsakiau tyliai.

-       Tas kambarys bus tik dėl vaizdo. Norėsiu, kad miegotum pas mane lovoje.

Išpūčiau akis iš netikėtumo. Juk dar neįvyko mūsų jungtuvės.

-       Kai už jūsų ištekėsiu tada, pone.

-       Ir ką pakeis tos kelios dienos? - jis priėjo taip arti manęs, kad net jutau jo iškvepiamą orą.

Suėmęs mano liemenį, rankomis pakilo mano kūnu į viršų.

-       Nelieskite manęs.

Bandžiau ištrūkti iš jo rankų, bet jis neklausė. Pačiupęs už rankos, staigiai prisitraukė mane prie savo stangraus kūno, kita ranka suėmė mano sprandą ir pasilenkęs apdovanojo bučiniu. Nekantriu, valdingu. Bandžiau atsitraukti nuo jo, bet jis buvo stipresnis.

-       Kur bėgi? Ar aš tau taip nepatinku? - piktai paklausė jis.

-       Kai už jūsų ištekėsiu, tada jūs galėsite...

-       Nei noriu, nei galiu tiek laukti. Ar tu žinai, kiek yra norinčių į tavo vietą?

-       Tai ir pasiimkite jas, - piktai atkirtau. - Aš nesiprašiau jums į žmonas. Tai tik jūsų sprendimas. O jei nusivylėte, galite mane parvežti atgal, - piktai jam pasakiau.

-       Kai tu tokia karinga, man dvigubai maloniau tavęs siekti, - sumurkė jis.

    Jo rankos nuslydo žemyn mano nugara, prispaudęs prie savo stipraus kūno, pasitrynė juo į mane.    

-       Tu labai graži, kai pyksti. Jei čia spyriosiesi kaip ožka, paimsiu tave dar iki vestuvių ant šitos lovos. Aš būsiu tavo vyras, tavo viešpats ir tu privalėsi paklusti man. Ir nusiteik, mylėsiuosi su tavimi daug ir dažnai, mano gražuole. - O tada suėmęs mano ranką uždėjo ją ten, kur niekados nesu lietusi vyro. - Ar matai kaip tavęs noriu? - Išraudau visa iš gėdos.

- Džiaukis, kad turėsi tokį vyrą, mano grafiene.

   Tada jis mane paleido. Bandžiau atgauti savitvardą.

-       Susitvarkyk, eisime pietauti, - jis kreivai nusišypsojo. Ir kai aš pakėliau rankas, norėdama pasitaisyti išsidraikiusius plaukus, jis vėl pastvėrė mane į glėbį, ir lūpomis nuslinko kaklu žemyn. Jutau jo karštą liežuvį sau ant kaklo. - Dieve, kaip aš tavęs noriu, - sumurkė man į ausį.

-       Kantrybė - dorybė, - nusijuokiau aš.

-       Žiūrėk, kad šie žodžiai neatsisuktų prieš tave, mano gražuole! - nusijuokė jis, paleisdamas mane iš rankų.