Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

15 dalis

                                                                     Evė Keitlin

     Stalas lūžo nuo valgių ir gėrimų gausos. Tiek užtektų sočiai pamaitinti pusę mūsų kaimo. Prie stalo sėdėjo visa jo šeima, įskaitant ir Dreiką. Ir jei visi dalinosi dienos įvykiais.

     Tik Dreikas nenuleido akių nuo manęs, lyg bandydamas perskaityti mano mintis, kurios buvo labai nutolusios nuo šio stalo. Galvojau ar vaikai turi ką valgyti, ar tėvas jau sugrįžęs namo. Nerimavau, ar jiems viskas gerai. „Nurimk, jiems viskas gerai" išgirdau mintyse ir iš karto atkutau. Gal aš sapnuoju? Bet pakėlusi akis išvydau tik Dreiko žvilgsnį. Kai tie mūsų žvilgsniai susiliejo į vieną, mane užpildė šiluma ir vidinė palaima.

-       Eve Keitlin, ar tu mane girdi? - į realybę sugrąžino Akselio balsas.

Ryšys su  Dreiku nutrūko, teko atsitokėti.

-       Kas? - paklausiau jo.

-       Kur tu mintimis klajoji? - paklausė jis besijuokdamas.

-       Palik ją ramybėje. Nuvargo mergaitė, sunki jai diena buvo, - gynė mane grafienė.

-       Tegul ji pailsi gerai, - nusijuokė grafas.

-       Teisingai, nes paskui nebus kada to daryti, - nusijuokė Akselis savimi patenkintas.

Dreikas sureagavo žaibiškai, atsilošdamas kėdėje. Jo akys degte degė, žvilgsnis sutelktas į Akselį. Ir tuo metu, kai Akselis kėlė taurę su midumi prie lūpų, ta taurė tiesiog suskilo jo rankose, o midus išsiliejo tiesiai ant jo drabužių.

-       Kas čia per velniava? - nusikeikė Akselis.

-       Ar taip bijai, kad nesugebėsi jos patenkinti? - nusijuokė Dreikas.

Akselis atsistojo nepatenkintas. Jo kelnės ties klynu buvo šlapios.

-       Eve Keitlin, taip ir nesupratau, ar tavo būsimas vyras baigė dar nepradėjęs, ar apsimyžo.

Visi sėdėję menėje, tiek šeima, tiek grafo vyrai, įsitaisę  prie greta esančio stalo, smagiai sau krizeno. Akselis suspaudė kumščius iš pykčio.

-       Tu tik nepergyvenk, aš susitvarkysiu su savo žmona, - iškošė jis pro dantis.

-       Ar taip, kai taip darai su kitokis pilies moterimis? - nusijuokė Dreikas.

-       O tu tai šventasis, ar ne? - pyko Akselis.

-       Mano širdis, siela ir meilė priklauso mano mylimąjai, - ramiai ištarė jis.

Tada jis atsistojo, atsisuko į mane ir nuėjo nuo stalo.

-       Jis negali nurimti, - nepatenkintas sumurmėjo jo tėvas.

-       Dreikai, nesijaudink, jei jam nepavyks, padėsiu aš, - sukikeno kažkas prie gretutinio stalo.

Bet tada įvyko tai, ko nieks nesitikėjo. Dreikas atsisuko, žaibišku greičiu atsidūrė prie stalo. Pastvėręs tą gudruolį už gerklės, išvilko į menės vidurį ir trenkė ant žemės. O paskui suriaumojo:

-       Užmušiu, jei ją bent pirštu paliesi! – ir atsisukęs į Akselį nusijuokė, - tave tai irgi liečia, brolau. Supratai?

-       Man atrodo, kad jau išsiaiškinome kas ir kaip?! - suriko tėvas.

-       Tai tau taip atrodo, - ramiai atsakė Dreikas. - Juk aiškiai pasakiau, kad ji mano.

-       Lauk iš menės, - užriko grafas.

Dreikas nieko nepasakęs apsisuko ir išėjo.