Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

1 Dalis

                                                                                       Evė Keitlin

1600m. Vesthailendas

     Kasmet gyvenimas vis blogėjo ir blogėjo. Prieš septynis metus, kai šalyje ta bjauri karštinė nusinešė tiek žmonių gyvybių, šį pasaulį paliko ir Evės Keitlin motušė. Ir visai nesvarbu, kad jų namo sieną puošė Vesthailendo grafystės herbas, kuris buvo perneštas iš didelių rūmų į mažesnį dvarą, o dabar jie bandė išgyventi nedideliame namelyje. Tas herbas ant sienos jai buvo kaip akis badantis priekaištas, rodantis, kaip gali per trumpą laikotarpį taip viskas pasikeisti.

      Viskas, kas gera, greitai baigiasi, o skurdas tęsiasi amžinai. Ir jei pradžioje atrodė, kad tėvas geria iš nevilties mirus mamai, tai vėliau jis įniko dar ir į kortas. O tada... O tada už skolas jų žemė Vesthailende buvo parduota ir sumažėjo iki miško, po metų mums jos beliko tik iki upelio. O tada nebetekom rūmų. Paskui jis užstatė dvarą. Tos žemės beliko tik tiek, kad joje vos galėjome ganyti likusius savo gyvulius ir dar atraižėlė liko daržui. Daiktai buvo parduoti taip pat. Juk reikėjo jam išlaikyti keturis vaikus, iš kurių trys dar buvo visai maži.

     Tėvas dirbti nemokėjo. Kur tau grafas lenks nugarą. Todėl visa namų ruoša užgulė Evą Keitlin. Ir tik dėka jos sumanumo ir darbštumo, ta šeima vis dar kažkaip laikėsi nepaskendusi skolose.

    Ji ėjo susimąsčiusi ilguoju keliu, tempdama didžiulę pintinę pilną daržovių, kai pirmiausiai išgirdo atjojant raitelius, o paskiau pajuto kanopų bildesį basomis kojomis. Evė Keitlin puikiai žinojo, kad reikia saugotis raitelių, nes ko jau ko, o vyrų dėmesio jai dabar mažiausiai reikėjo. O vyrai į ją mėgo spoksoti, lyg gražesnių apylinkėje ir nebūtų. Todėl ji skubiai pasitraukė saugiu atstumu nuo kelio ir nuleido galvą. Sena suknelė netraukė niekieno dėmesio, bet va kūnas, tas išdavikiškas kūnas, vyrus viliojo tarsi šviežias sidras muses. Todėl ji net apsisuko, kai raiteliai priartėjo prie jos per daug arti. Ji tik išgirdo kaip kanopų bildesys aprimo, viskas nutilo. Vadinasi, jie sustojo. Evei Keitlin bėgti kaip ir nebuvo kur. Aplinkui laukai, kitoje kelio pusėje upelis, nei kokio medžio, nei krūmo.

- Panele.

Tyla. Evė Keitlin vaidino negirdinčią jų.

- Panele, gal galėtute mums padėti?

Ji nedrąsiai pakėlė akis. Prieš ją stovėjo trys raiteliai. Trys jauni vyrai, kurie su susidomėjimu stebėjo ją. Ji ir toliau tylėjo, tik klausiamai stebėjo juos.

- Gal galite pasakyti, kur gyvena Vesthailendo grafas?

Evės Keitlin širdis nusirito į kulnus. Nejau tėvas vėl prasilošė? Nejau jis ir vėl užstatė kažką? Nejau... Ji pirmiausiai iš išgąsčio išraudo, paskui išbalo. Vėliau, kaip visada, kai labai išsigąsta, pajuto dilgsinčius pirštų galiukus ir visa sudrebėjo. Ir tuo momentu trys žirgai supanikavę atsistojo piestu, numesdami ant žemės to nesitikinčius savo raitelius, ir spruko kiek kojos neša pirmyn.

Trys jauni vyrai, vilkintys puikius riterių rūbus, stojosi besikeikdami nuo žemės, valydamiesi dulkes nuo savęs. Vienas jų paklausė:

- O kas čia buvo?

Kiti tik pasimuistę gūžtelėjo pečiais.

- Net neįsivaizduoju, - atsakė žemiausias iš jų.