Demono mylimoji. Kai tu mane prarasi.

3 dalis

                                                                                           Dreikas

     Gerai jau gerai, prisidirbau. Per daug smaginausi savo sugebėjimais. Neatlikau man skirtų užduočių, nereagavau į vyresniųjų pastabas. Eikvojau savo energiją viskam, tik ne savo pareigoms atlikti. Bet juk net nesitikėjau, kad po trečio įspėjimo jie mane išspirs iš tokio patogaus ir sotaus mano gyvenimo Niujorke.

      Išspirt išspyrė, ir net nespėjęs apsidairyti atgimiau grafo jaunesniuoju sūnumi. Liuciferi švenčiausiasis, ir kodėl taip reikėjo mane bausti? Na, gerai, kaltas, nereikėjo jo sesers išdulkinti viduryje tos šventės. Bet aš nekaltas. Ji pati praskėtė savo nuodėmės vertas kojas. O kas aš toks, kad neatsakyčiau į jos viliones?! Juk abiems buvo gera. Net elektros instaliacijos sureagavo į mūsų išspinduliuotos energijos kiekį.

     Nubaudė. Grafo jaunesnysis sūnus! Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip žemai pulsiu? Ar dar kas nors gali būti blogiau, nei būti grafo antruoju sūnumi? Pakaitinis variantas, jei brolelis užsilenktų, ar kokia strėlė pakirstų vidurį kovos lauko. Bet kur tą šiknių pakirs?! Savimyla, egoistas, įsivaizduoja save pasaulio bamba. 

     O šiaip aš niekas. Nulis toje sušiktoje pilyje. O ta pilis? Siaubas! Net centrinio šildymo nėra, vėjas skrodžia kiaurai per sienas. Krosnis kūrena ištisai, stengdamiesi išlaikyti bent minimalią šilumą. O tie rūbai, be menkiausios elastano dalies! Dieve, kaip jie juos nešioti gali? Ekologijos fanatai čia būtų devintame danguje. Deja, iki tos ekologijos, toli kaip iki Zanzibaro. Čia tik 1600-ieji metai.

     Negaliu patikėti kur mane nusviedė gyvenimas. Dar nors gerai, kad kūnas toks pusėtinas. Pasitreniravus pagal specialią programą dar gal patobulinsiu jį. Juk aš pratęs gerai atrodyti. Kurgi ne, nors tiek gerai, kad ne į kokį sukriošėlį įsikūnijau. Na ir visa laimė, kad negaliu skųstis savo pagrindiniu įnagiu. 

    Bet ir vėl! Kas per laikai, kai negali prieiti prie moters ir jos paliesti be visos jos svitos sutikimo? Ir tos suknelės, į kurias jos įsisukusios. Kol išlukšteni jas iš jų, pamiršti ką norėjai daryti prieš tai. Velniava ne kitaip. Tik viena gerai, kad kaip po senovei sugebu naktimis atsidurti ten kur noriu. O tada belieka tik maloniai pasinerti į miegančiųjų kūnus ir patenkinti savo nepasotinamus kūno geidulius. Deja... Išbandžiau visas, kurių norėjau, net ir tas dėl kurių abejojau ir man atsibodo.

 Nuobodu!

    Bet ne tas svarbiausia. Svarbiausia tai, kad tas mano kūnas prieš man į jį patenkant ganėtinai prisidirbo. Ir jo tėvas ištrenkė jį pas savo brolį proto įkrėsti ir vyru paversti. Ar pavertė? Net nežinau ir net neįdomu. Dabar aš Dreikas, man dvidešimt penki. Ir tik nuo manęs priklauso, kaip toliau gyvensiu šiame gyvenime.

     Taigi, grįžau pas savo tariamą tėvą. Ir jei gerai supratau, tai mano netikro brolio Akselio motina mirė jį gimdydama. Po to sekė dar viena gražuolė, palikusi mano tėvą labai keistomis aplinkybėmis našliauti, ir jau po to grafo lovą šildyti pradėjo mano motina.

    O ji visai nieko. Jos nuodėmės vertas kūnas grafą pavergė ilgam. Neužilgo gimiau aš. Ji pavėlavo. Gerokai pavėlavo, todėl man dabar tenka mosuoti kardu laisvalaikiu. Tiesa kardas sunkesnis už svarmenis, kuriuos buvau įpratęs kilnoti sporto klube. Turiu būti pasiruošęs ginti tėvui priklausiančias žemes. O kas priklausys man? Suras kokią nepretenzingą jaunuolę šešiolikos metų? Juk čia niekas pats nesirenka, visi tik nurodinėja kas su kuo turi susigyventi. Kažkoks košmaras. Bet aš Dreikas, ir renkuosi tas, kurių noriu.

    Jojau į pilį. Toks gyvenimas mane vargino. Viskas tas pats, viskas nuobodu. Tai lapių medžioklė su varovais. Tai nudedi kokį elnią. Tai sugalvoji pažvejoti. O ir moterys tos pačios.

     Nuo to laiko, kai sugrįžau į provinciją pas tėvus, praėjo daugiau nei metai. Ir dabar tėvas stengiasi surasti mano nuostabiam sušiktam broleliui žmoną. Tas žinoma spardosi. Bet ne tam skystablauzdžiui prieštarauti tėvui. Tuoj išrinks kokią vištą ir galės gyventi ilgai ir laimingai. Na, o aš? Aš tik antrasis grafo sunūs. Niekas.

    Taip bemąstydamas prijoju prie upelio. Išgirstu kažkieno balsus, vandens pliuškenimąsi. Bet ne tai svarbu. Jaučiu svetimą energiją. Ir ji toli gražu ne žmoniška. Tokios energijos aš čia nejutau nuo inkarnacijos laikų. Pasidarė įdomu. Koks nelabasis gyvena netoliese manęs? Tyliai nulipu nuo arklio, pririšu jį prie medžio šakos. Tada tylomis nusliūkinu iki krūmų ir pamatau širdžiai malonų vaizdelį, kai upelyje turškiasi trys vaikai ir mergina, tik su apatiniais marškiniais. 

      Žiūrėdamas į ją, net pamiršau ko čia ėjau. Šlapi apatiniai marškiniai prigludę prie jos nuodėmingo kūno išryškino nemažas krūtis, riestą užpakaliuką, klubų linkį. Ilgi šlapi plaukai draikėsi ant tų naktinių užkrisdami ant veido. Ji atbula ranka vis bandydavo nubraukti juos į šalį, atidengdama nuostabų veidą, putlias lūpas, kurių aš jau norėjau paskanauti. Jos akys spindėjo, ir tame vandenyje ji atrodė kaip fėja. 

     Stebėjau ją net išsižiojęs. Kas ji? Kodėl iki šiol jos nemačiau? Dabar degiau noru paliesti ją, įsitikinti, kad ji ne mano fantazijos vaisius. Mano vidinis demonas reikalavo jos. Todėl nieko nebeliko tik įsikūnyti į varną ir priartėti prie jų. Oi, kaip seniai tokio triuko neatlikau, net sparnai rėžėsi man į kūną. Bet noras priartėti prie jos buvo didesnis, nei laikini nepatogumai. O tada prisiminiau apie tą energiją, nes ji kaip siena, neleido prie jos priartėti.

- Oi, koks mielas paukštelis, - sušuko vienas iš raudonplaukių berniukų.

- Malkolmai, neišgąsdink paukščio, gal jis gerti nori! - subarė vaiką mano fėja.

- Aš negąsdinu, - teisinosi vaikas.

Ne gerti aš noriu, kvailas vaikigali, pykau ant jo. Deja nesugebėjau nustatyti, kuris iš jų tą energiją skleidžia.

- Gana, vaikai, lipkite iš vandens. Užteks maudytis, - paliepė fėja valdingu balsu. - Daržas pats nepasilies, o valgyti mes visi norime.

- Gerai jau gerai, - atsakė vyriausia iš trijų esanti mergaitė.

Vaikai išlipę iš vandens rengėsi savo rūbus, o mano fėja pasikėlusi pilką varganą suknelę nuėjo persirengti už krūmų. Aš nustriksėjau jai iš paskos.

- Eve, žiūrėk, tave varna persekioja, - kikeno mažiausias berniukas.

- Štiš iš čia, - suriko tas Malkolmas. - Čia mano sesuo!

     Na va, žinau jos vardą. Evė! Keistas vardas. Saugodamas save pakilau ir nutūpiau ant artimiausio medžio šakos. Nutūpt nutūpiau ir po akimirkos sustingau. Ji nusivilko šlapius marškinius. Jos liaunas ir tobulas kūnas pakerėjo mane. Tos ilgos gražios kojos, pilvas, pilnos krūtys, liaunos rankos prašyte prašėsi mano glamonių. Viskas prieš mano akis. 

      Akimirksnis palaimos ir grožis buvo sandariai paslėptas pilkoje, nudrengtoje suknelėje. Ne! Ją reiktų aprengti šilko rūbais, o ne tuo skuduru į kurį ji ką tik įlindo. Palikau varnos kūną bandydamas priartėti prie jos. Bet nuo jos sklido keista energija, kuri tarsi skydas neleido prie jos prisiliesti. 

     Kas ji? Bandžiau prasiskverbti pro jos akis, ir man beveik pavyko, bet staiga sužvengęs mano žirgas viską sugadino. Ji krūptelėjo, greitai susirinko savo likusius rūbus ir pasileido vaikų link.

     Po galais, tiek nedaug trūko. Esu stiprus demonas. Senas, stiprus, pajėgus, o ji sugebėjo man pasipriešinti. Dabar jau buvau suintriguotas, susidomėjęs ir alkanas to nuostabaus kūno. Tu vistiek būsi mano! Vienokiu ar kitokiu būdu, bet būsi. Aš juk Dreikas, ir savo visados pasiekiu.