Larry ir aš (FanFiction)

32

Larry ir aš

32 dalis

- Sugadino visa rytą, - sumurmėjau gerdama karštą kavą.
- Bent jau nakties nesugadino, - išsiviepė.
Pavarčiau akis ir pasiemiau iš lekštės bandelę.
- Kada išvažiuos Josh su Nanete? – paklausiau.
- Nežinau. Man regis bus čia iki tol, kol išvažiuosim mes.
- Košmaras. Ta Nanetė kažkokią pedofilė, - užverčiau akis.
Louis vos neišpurškė kavos. Užsidengė burną, nurijo, o tada pradėjo juoktis.
- Kodėl? – atsikosėjo.
- Vargšiuką Niall išgasdino... Vos tas infarkto negavo, kai ji paprašė jo numerio.
- Tai štai kodėl jis taip bėgo, - nusijuokė jis.
- Tau reikėjo matyti jo veidą, - prunkštelėjau
- Ar sakiau tau šiandien, kad tave myliu? – paklausė jis prisitraukdamas mane per liemenį. Pastačiau puoduką ant stalo ir apsivijau vaikino kaklą rankomis.
- Nesakei, - nustačiau liūdną veidelį.
- Tai dabar sakau, - nusijuokė jis. Ir įsisiurbė man į lūpas.
- Jie vis dar plėšia meilę... Jums nakties neužteko? – vartė akis Karina.
- Tu ir vėl neužrakinai durų? – paklasausiau.
- Užrakinau, - sumurmėjo Louis.
- Kari, kada teleportuotis išmokai? – paklausiau.
- Savaržėlės galia, - suriko ji ir iškėlė į viršų išlankstytą savaržėlę.
- Tau ją Niall davė, tiesa? – paklausiau.
- Jap, - išsišiepė pergalinga šypsena.
- Taip ir maniau, - sumurmėjau.
- Sandraaaa, einam maudytis, -zyzė ta.
- Košmaras! – suriko Louis. – Nė trupučio negaliu pabūti su mergina, - užvertė jis akis.
- Tu turi ją naktimis, - zyzė ji toliau.
- Atleisk, bet šiandiena praleisiu su Louis, - nusijuokiau.
- Siaubas... Mane išdavė, - sumurmėjo ji ir išėjo.
- Tai... ką veiksim? – paklausė tas pakilnodamas antakius.
- Ištvirkelis, - pavarčiau akis ir nusijuokiau. – Važiuojam...
<><><><><><><><>
- Gal jau gana? – suikštė Louis kai įėjau į "Next" parduotuvę.
- Boo Bear, mes čia dar tik dvi valandas, - pavarčiau akis. – Kaip tau šita? – paklausiau laikydama tikrai gražią suknelę.
- Graži,- numykė jis.
- Tu tą patį sakei, kai paiemiau šlykštų žalią švarkelį, - prunkštelėjau.
- Gerai, bet paskui eisim kur aš norėsiu, - tare jis.
- Kai čia atsibūsiu, galėsim, - tariau ir pagriebusi keletą palaidinių bei suknelių užsidariau kabinoje. – Tu pasedėk čia, - iškišusi galvą parodžiau pirštu į suoliuką ir vėl įlindau į kabiną. Užsimečiau suknelę, kurios apačia buvo kreminė, o viršus baltas. – Kaip šita? – paklausiau išlindusi.
- Tau tokios spalvos netinka, - pareiškė jis.
- Pagaliau pradėjai galvoti su galva, - sukikenau.
Apsivilkau dar vieną, tik juodą.
- O šita? – paklausiau.
- Kitas reikalas, - tare ir išsitraukė telefoną.
Užsitraukiau užuolaidą. Pasimatavau dar tuziną drabužių, o pirkti nuspręndžiau kažkur pusę.
- Kur tu tiek kiši? – paklausė jis kai stovėjom prie kasos.
- Į spintą, - truktelėjau pečiais.
- Ir visus nešiosi? – išpūtė akis.
- Taip... Beja, kai važiuosim atgal po atostogu, galėsi puse mano drabužiū pasiimt, nes lagaminas pas tave didelis bet pustuštis.
- Taip, žinoma.
Pagaliau baigė skenuoti paskutinį rūbą.
- Kainą matote langelyje, - nusišypsojo kasininkė.
Išsitraukiau piniginę ir pradėjau skaičiuoti pinigus. Jap, buvau labai taupi, o dabar visus tėvų pinigus kur man persiuntė, išleisiu.
- Prašau, - Louis padėjo krūvelę blanknotų ant stalo.
- Ką darai? – kilstelėjau antakį.
- Perku tavo pirkinius, - tare jis ir nusišypsojo.
- Neprieštarausiu, - nusišypsojau.
- Tai bus mano maža dovanėlė ta proga, kad mes mėnesį kartu.
- Tu toks mielas, - šyptelėjau. – O dabar rimtai, tu pirkai tu ir neši, - tariau.
- Ką? – sumišo.
- Tai kur ten norėjai eiti? – nukreipiau temą.
Louis atrodė tikrai gerai... Iš šitos parduouvės išsinešiau aštuonis maišelius, o skaičiuojant su kitomis, jo rankose buvo apie penkioliką maišelių.
- Eisime ten, - jis mostelėjo apatinio trikotažo parduotuvės pusėn ir nusišypsojo kreiva šypsena.
- Ne, - nukirtau.
- Einam.
- Ne, - tariau ir sunėriau rankas ant krutinės.
- Tu sakei, kad paskui eisim kur norėsiu, - tarė jis.
- Na gerai, bet aš ten nieko nepirksiu, - pavarčiau akis ir nusekiau paskui jį
"""" Po 30 min.""""""
Tiesiog nuostabu. Dabar einu nešdama rankose maišelį iš tos parduotuvės, o Louis eina šalia ir juokiasi iš mano veido išraiškos.
- Cha cha cha, labai juokinga, - pavarčiau akis ir įsėdau į mašiną.
- Tai, kada jį apsivilksi? – sukikeno.
- Niekada, - pavarčiau akis.
- Tai kam tada pirkai?
- Nes tu privertei.
- Koks aš šaunuolis, - papūtė jis lūpas.

IŠTRAUKA IŠ SEKANČIOS DALIES:

Pamačiau plaukiančia mažą žuvelę, todėl iš karto ją sugavau. Mirktelėjau Karinai. Ji sukikeno. Tyliai prisėlinau prie Nanės ir mečiau jai į plaukus žuvį. Ji pradėjo klykti ir lakstyti po vandenį kratydama savo kudlas į visas šalis. Juokiausi net už pilvo susiemus. Kai ta vargšė žuvelė iškrito jai iš plaukų, Nanetė priėjo prie mūsų.
- Jūs kvaišos! Kaip jums negėda?! – subaubė.
- Tu teisi. Vargšė žuvelė, po tokio skrydžio įdomu ar dar gyvens, - sucypė pro juoką Karina.
- Jus esat nesveikos! Psyches! Bukaprotės! – klykavo ta taškydama vandenį, o tas mums sukėlė dar didesnį juoką.
- Jus esat nesveikos! – pamėgdžiojau ją.
Blondinė turbūt nebeturėjo ką pasakyti, todėl nuėjo.
- Nebereikalo blondinė, - nusijuokė Karina.
- Tai kad tu pati blondė, - prunkštelėjau.
- Dažyta. Gi mums susipažinus buvau rudų plaukų savininkė, - tarė ji.
- Aj, tiksliai, - sukikenau.