Larry ir aš (FanFiction)

15

Larry ir aš

15 dalis

Vos tik grįžus sulaukiau savo kambaryje Harry'io.

- Ko tu nori? - suurzgiau.

- Tavęs laukia direktorius, - išsišiepė tas ir dingo.

Truktelėjau pečiais ir persirengiau.

Į naujieną, kad mes su Louis kartu ne visi suregavo teigiamai... Eleanor išvis buvo priepuolis - pradėjo tampyti mane už plaukų. Ta mergina kuo toliau, tuo labiau neša į psichę...

<><><><><><><><><>

- Labai atsiprašome, kad įvyko tokia klaida... Štai jūsų naujo buto raktai, gyvensi su keliom kitom merginom, - nusišyosojo maloniai vidutinio amžiau vyriškis ir ištiesė man raktą.

Vis dar tuščiu žvilgsniu spoksojau į vieną tašką. Aš... aš išsikraustau? Ir dar į kitą bendrabutį, o su Louis pasimatyti galėsiu tik po paskaitų ir net nežinau...

- Bet... Bet aš nenoru, - pakračiau galvą.

- Sandra, tai nepriimtina... Gyventi su dviem vaikinais viename bute nėra labai gerai. Greičiau eik susikrauti daiktus. Sekmės. Atsiprašome, kad teko tai patirti, - nusišypsojo dar karta ir išlidėjo mane pro duris.

Nežinau kodėl, bet mano akyse pradėjo rinktis ašaros. Man patiko gyventi su tais vaikinais, nors tai dariau tik kelias dienas.

Nusišluoščiau išsprūdusią ašarą ir patraukiau link bendrabučio.

- Na, ir ką sakė direktorius? - pakalusė Harry vos man tik grįžus.

- Aš išsikraustau, - šniurkštelėjau nosimi ir plumptelėjau į kėdę.

- Vaje, kaip baisu, - prisiekiu, girdžiu jo balse sarkazmą ir pašaipą.

- Tik nereikia tos vaidybos, - pavarčiau akis ir pasiemiau nosinę. - Žinau, kad tu tuom pasirūpinai.

- Kerštas yra kerštas, brangioji, - nusikvatojo tas.

- Louis tau galvą nusuks, - sukučiojau ir išsipučiau nosį.

- lyg aš bijočiau tavo vaikino....

- Tylėk ir padėk susikrauti daiktus, - sumurmėjau ir atsistojusi nuėjau iki savo kambario.

- Tai manau karas tuom ir baigsi, - tarė jis uždarydamas duris.

- Nieko nepažadu, - tariau traukdama iš spintos lagaminą.

Išgirdau lauko durų trinktelėjimą. Louis įlėkė į kambarį ir sumišes žiūrėjo į ištrauktą lagaminą.

- Sandra, kam tau tie lagaminai? - paklausė.

- Aš išsikraustau. Harry čia kaltas, - sukučiojau ir įdėjau porą aukštakulnių į jų dėžę.

- K... Ką? - išpūtė Lou akis ir tada piktai pašnairavo į Harry. - Mes LABAI rimtai pasikalbėsim, - sušvokštė pro sukąstus dantis. Tada atsisuko į mane ir mostelėjo galva, kviesdamas ateiti.

Atsistojau ir apsikabinau žmogeliuką, kuris per kelias dienas man pradėjo reikšti tiek daug. Vaikinas apsikabino mane per pečius ir nusivedė į virtuvę.

- Tai... Kaip dabar bendrausim? Buvimas kartu tikrai sumažės, - sumurmėjau lamdydama nosinaitę, kurią spėjau pasiimti.

- Aš kažką sugalvosiu, - numykė tas spausdamas mano ranką savam delne.

- Tik per daug nesumušk Harry, - bandžiau nusijuokti bet man nelabai išėjo.

- Pasistengsiu, - šyptelėjo.

<><><><><><><><><><><><>

Pabeldžiau į duris su numeriuku, kuris buvo ant raktų. Harry ir Louis stovėjo už manęs laikydami lagaminus. Jutau ilgesingą Louis žvilgsnį, jis tiesiog drąskė mane iš vidaus.

Duris atidarė žavi brunetė, su žaliom akim ir kelios strazdanom.

- Labas, - išsišiepė. - Tu turbūt mūsų naujoji kambariokė?

- Aaa taip, - šyptelėjau.

- Tai užeik, - tarė ir praleido mane į vidų. Vos įžengus į butą mane pasitiko dar dviejų merginų žvilgsniai, pet jie iš karto nukrypo į už manęs stovinčius vaikinus. Kai pastebėjau, kaip viena blondinė Louis nurenginėja akimis mane pagavo tikrai klaikus pyktis.

Harry pastatė lagaminus priengyje, o Louis nieko nelaikes griebė mane į gliebį ir karštai pabučiavo. Vaikinas surėmė mūsų kaktas, galėjau justi jo šiltą alsavimą man į lūpas.

- Iki, - atsiduso ir ar karta palietė savo lūpomis manąsias.

- Man jūsų abiejų trūks, - ,liūdnai šyptelėjau

- Myliu tave, - sušnabždėjo.

- aš tave taip pat, - sumurmėjau. Lou vėl lenkėsi prie manęs, bet buvo nutrauktas garsaus kostelėjimo.

- Gal jau gana? - pavartė akis Harry ir timptelėjo Louis už rankos. Merginos sedėjusios ant sofos viską tyliai stebėjo.

- Čia Belo! - suriko vaikinas ir buvo ištemptas pro duris.

Nusijuokiau ir atsisukau į naujasias kambariokes. Jos vis dar žiūrėjo, o ta blondinė buvo aiškiai nepatenkinta dėl to, kas katik įvyko tarp manęs ir Louis.

- Kaip romantška, - svajingai atsiduso brunetė kuri mane įleido ir sukikeno.

- Gal net biški per daug, - prunkštelėjo blondinė.

- Nenoriu susipykti pačią pirmą dieną, - pavarčiau akis ir atsirėmiau į spintelę.

- Kodėl jie atėjo su tavim? - paklausė blondė.

- Jeigu nepastebėjai, tai vienas iš jų mano vaikinas, o kitas tiesiog draugas. Jie abu buvo mano kambariokai.

- Smagu, - numykė mergina visą tą laiką tylėjusi.

- Einam, parodysiu tavo kambarį, - šyptelėjo bruntetė ir nusitempė mane už rankos prie vieno kambario. Staiga sustojau.

- Kai ką pamiršau senajame bute, - sumurmėjau.

- Ką?

- Ajjj nieko, - numykiau ir nuėjau įsikurti į man nurodytą kambarį. Suskambėjo mano telefonas. Išsitraukiau jį iš kišenės ir nusišypsojau pamačiusi Louis vardą.

- Aš jau pasiilgau tavęs, - suinkštė jis į ragelį.

- Aš ir tavęs, - patempiau lūpą.

- Leisk atspėsiu, ką tik patempei lūpą? - paklausė tas.

- Tu per gerai mane pažįsti, - prunkštelėjau.

- Aš pas tave šiandien ateisiu, Naktį, - sumurkė Louis.

- Louis, ką tu sugalvojai? - pavarčiau akis.

- Juk pas jus antras aukštas, o palei tavo balkoną auga vijoklis. Neturėtu būti sunku.

- Juk vidurnaktį užrakinamos durys, - tariau.

- Tiesiog lauk manęs, - prunkštelėjo jis ir numetė ragelį.

Kad ir ką jis sugalvojo, gerai nebus...