***Liusi pov**
Harry stovėjo laikydamas rankose savo dukrą,žiūrėdamas jai į akis.
-Aš jus paliksiu vienus.
Tyliai pasakiau šiek tiek šyptelėjusi.
-Ne,neišeik. Ji niurzga,gal jai ką skauda?
Išsigandęs pasakė,kai Darsy suniurzgėjo susimuistydama jo rankose. Priėjau prie jo,paglosčiau jos skruosta kai ji ištiesė rankas į mane. Paimiau dukrą iš Harry,priglausdama skruostą.
-Ji manęs nemėgsta?
Jis tyliai paklausė.
-Ne Harry,ji nori valgyti.
-Aaa.
-Aš ją paimaitinsiu dabar,gerai?
Kreipiausi į Harry,atsisėsdama ant lovos. Norėčiau,kad jis paliktų kambarį,nejauku maitinti dukrą krūtimi,tai gan kvaila, nes jis tas krūtis tiek matė,tiek lietė daugiau kartų nei dukra.
-Gerai.
Tyliai pasakė,žengdamas link lovos ir atsisėdo šalia. Nieko nebus.
Prasisegiau palaidinę,į savo ranką suimdama krūtį,padaviau ją Darsy. Akies krašteliu stebėjau paraudusį Harry veidą,jo lūpos susiformavo į O,jis prapletė akis stebėdamas. Atsikrenkštęs,atsistojo nuo lovos.
-Šūdas!
Suburbuliavo nerišliai.
-Kas?
Pasimetusi paklausiau jo,Harry atsisukęs ranka sumaskatavo į mane.
-Visa šita ir dar krūtis ir,o dieve.
Trypčiodamas kambaryje stengėsi į mane nežiūrėti,pabaigusi maitinti Darsy susitvarkiau,pakeldama ją ant peties.
-Harry ar tai tau sukelia ne kokius jausmus?
-Nekokius? Ar tu juokauji? Tai...
Jis nespėjo pabaigti sakinio,kai vos pabeldęs duris Louis įžengė į kambarį.
-Labas Liusi.
Louis sustojo pasimetęs,šyptelėjo.
-Styles.
-Tomlinson.
Harry atsakė nusišypsojęs jam taip plačiai,kad jo skruostuose atsirado duobutės.
-Tai aš išeinu.
-Ką norėjai Louis?
Kreipiausi į jį,kol dar nepaliko kambario.
-Aplankyti angelo,bet jau jį lanko.
Permečiau mintyse,kad reikia pasikalbėti su Harry,tad kreipiausi į Louis.
-Gal gali pabūti su Darsy?
-Žinoma,ar ji pavalgiusi?
-Taip,katik ją pamaitinau.
-Kur jos tiutė?
Pasisukau paimdama vaiko soskę nuo spintelės. Visą šį laiką Harry įtempęs žandikaulį stebėjo tiek mane tiek Louis.
-Tikiuosi tu neprieštarausi? Manau,mums reikėtų pakalbėti.
Kreipiausi į jį.
-Ne,žinoma ne.
Jo balsas skambėjo piktai,pabučiavusi dukros kaktą,padaviau ją Louis.
-Jei eisit į lauką,aprenk ją šilčiau. Jau vakaras ir atvėso.
-Žinau Liusi.
Tomlinson pavartė akis,Harry paglostė Darsy kaktą jai šyptelėdamas,į ka ji taip pat atsakė šypsniu. Kai jie paliko kambarį,kurį laiką vyravo tyla. Nežinojau nuo ko pradėti kalbėti ar ką išvis sakyti,viena mano pusė velniškai nori pribėgus prie jo stipriai apsikabint ir pasimylėt,tiesiog čia viduryje kambario. Aš pasiilgau jo,pasiilgau jo kūno. Tačiau kita mano pusė,tam prieštarauja. Aš jo bijau ir jaučiuosi pažeidžiama. Aš nežinau ką jis galvoja,gal pas jį yra kita moteris,o jo planuose atimti mano dukrą,kaip aš iš jo atimiau galimybę jos laukti ir matyt gimusią. Atsidusus,atsisėdau ant lovos sunerdama pirštus,Harry žiūrėjo į ant sienos kabantį koliažą,net neatsisukęs paklausė.
-Kokia Darsy pavardė?
-Tomlinson.
-Taip ir galvojau.
Perbraukęs delnais per plaukus,kurie buvo paaugę,o garbanos galuose dar riestesnės,jis atsisuko.
-Aš neturėjau pasirinkimo,Harry. Be tavęs jai negalėjau duoti tavo,o mano pačios taip pat,nebe Watson.
-Ką kodėl?
-Atsisakiau,na kaip nepilnai. Pasilikau ją kaip vidurinę,tiksliau jos sutrumpinimą.
-Aš net neirašytas į jos gimimo liudijimą argi ne?
-Ne.
Harry atsiremė į stalą,nei tai sedėdamas nei tai stovėdamas.
-Louis didesnis Darsy tėvas nei aš,ji turi net jo pavardę.
-Baik,taigi pakeisim tą pavardę.
Užsidengusi delnais veidą ištariau. Kurį laiką buvo tylu,pajaučiau kai jis atsisėdo ant lovos,netoli manęs.
-Liusi,kodėl taip padarei?
-Norėdama tave apsaugoti.
-Kiek kartų aš sakiau,nevaidint superherojaus?
-Aš neturėjau pasirinkimo!
Pažvelgiau jam tiesiai į akis,kurį laiką jis žiūrėjo prisimerkęs,poto papurtė galvą klausdamas.
-Ar tau jis kanors padarė?
-Ne,po to,kai tu išvykai, jis išėjo. Daugiau jo nemačiau,na prieš kalėdas knygyne,bet buvau su Ben,o jis manęs net nematė.
-Ar jis tave lietė?
-Dieve mano Harry ne.
-Ar po manęs kasnors tave lietė Liusi?
Ar tik tai jam svarbiauia? Nors pamenu,kai jis yra sakęs "Tiesiog,jei tuo metu pana su manim tai su manim. O kai ją pamačiau,ir net ne su vienu,o su dviem. Man ji tapo šlykšti. "
-Ne.
Jo ranka švelniai prilietė mano šlaunį,toje vietoje kūnas tarytum užsiliepsnojo,oda pašiurpo.
-Ar tu pyksti ant manes?
Tyliau paklausiau,pati nesuvokdama kokio atsakymo tikiuosi.
-Taip.
-Ar tu atimsi iš manęs dukrą?
-Ką? Ne! Kodėl taip pagalvojai?
-Nežinau,nes tu pyksti.
Harry atitraukė ranką nuo mano kojos, norėjo uždėti ant mano rankos,tačiau persigalvojęs sunėrė pirštus.
-Taip Liusi,aš pykstu. Aš tikrai pykstu dėl to,kad vaidinai superherojų. Na bet tu Ksena,tai dar galima paaiškinti. Aš pykstu,kad per tai,mes praradom savo laiko. Aš nebuvau,kai tave išvežė be samonės į ligoninę,nebuvau kartu,sunkiausiais nėštumo mėnesiais,nebuvau tą dieną,kai tu gimdei. Bet žinai Liusi dėl ko aš pykstu labiausiai? Kad aš praradau jau beveik du mėnesius,savo dukros gyvenimo. Louis žino apie ją daugiau,nei aš,dėl visko kas šventa,mano dukra nešioja jo pavardę!
Harry surikęs pašoko nuo lovos,žingsniuodamas per kambarį.
-Ir dėl ko Liusi? Dėl to,kad tu man melavai! Gerai gerai,nepradėk iš naujo.
Jis mane užtyldė,vos aš prasižiojau.
-Bet kodėl man nepaskambinai kitą dieną? Kodėl nepaskambinai po savaitės? Neee... Tu parašei sušiktą laišką,po pusės metų Liusi,po sušiktų pusės metų,kai jau buvai pagimdžiusi!
-Nereikėjo tau išeiti.
-Ką tu pasakei?
-Kad nereikėjo tau tą dieną lyg niekur nieko išeiti.
-Tai aš kaltas?
-Tu tiesiog išėjai! Patikėjai tuo,nenorėjai net išsiaiškint,apsisukęs išėjai!
Harry ilgai tylėjo,jo akys patamsėjo,o žandikaulis įsitempė.
-Aš noriu,kad rytoj pat,jai butų pakeista pavardė.
Jis apsisukęs, trenkė durim,palikdamas kambarį.
