***Liusi pov***
-Liusija,ar nori važiuoti su manimi į prekybos centrą?
Ben paklausė manęs,kai su maišu guminukų sedėjau ant sofos žiūrėdama,kalėdinį keistą filmą.
-Ar turėsi su manimi bambančia kantrybės?
-Žinoma kleckai.
-Tada žinoma, kad noriu.
Kai pasiekėm prekybos centrą,lauke jau buvo tamsu,bet dar nebuvo vėlu. Nemėgstu žiemos vien dėl to,kad amžinai tamsu. Įsikibau Ben į parankę,kol žingsniavome link knygyno ,mat jis nori mamai prie jau nupirktos kalėdinės dovanos nupirkti kažkokia knygą.
-Jaučiuosi kaip hipopotamas.
Suburbėjau sulėtindama žingsnį,man labai tinsta kojos ir aš greitai pavargstu.
Nežinau ar taip jaučiasi visos besilaukiančios moterys,bet aš jaučiuosi šūdinai.
-Baik Liusi,viskas gerai. Tu labai graži.
-Tu turi taip sakyti,nes tu mano tėtis.
-Na taip.
-Ei.
Trinktelėjau jam į petį, Ben šiektiek nusijuokė.
Knygyne Ben patraukė prie grožinės literatūros,aš patraukiau prie biografijų stendo. Varčiau vieną iš knygų,kai pakėlusi galvą netoli savęs pamačiau Ted. Kūną pervėrė baimė,tai pirmas kartas po to,kai jį matau. Jis lyg niekur nieko,stovėjo per kelis metrus nuo manęs vartydamas knygą. Staigiu judesiu apsisukau žengdama prie Ben,įsikibau jam vėl į parankę susigūždama.
-Ar kas atsitiko Liusi?
-Ne.
Tyliai sušnabždėjau pasimetusi,jo galva pakilo jis dairėsi po patalpą,truktelėjęs pečiais paglostė galvą.
-Nori iš čia išeiti?
-Ne,pabaik rinktis,aš tiesiog pastovėsiu šalia.
-Aš jau,einam link kasų.
Nepasukdama galvos žengiau šalia Ben,stovėjau prilipusi prie jo,kaip priklijuota su klijais. Kai išėjome iš knygyno,kūnas truputį atsipalaidavo.
-Dukra gal norėtum pakalbėti?
Nežinau,aš visą šį laiką nekalbėjau su niekuo. Gal tik prieš pora savaičių aš pirmą kartą buvau susitikusi su Emilli,mes pašnekėjome,bet aš jai nepasakojau. Aš tikrai norėčiau su kuonors pakalbėti,kodėl tai negalėtu buti Ben? Taigi jis suaugęs vyras,protingas. Jis manęs nesmerks, gal net kažką patars.
-Taip tėti.
Jis spustelėjo man ranką.
-Einam arbatos?
-Einam.
Šyptelėjau jam,Ben atsakė šilta šypsena.
Užsukome į jaukią kavinę,prekybos centro gale. Paprašęs padavėjos,nuošalaus stalelio, Ben užsakė du puodelius arbatos. Atsisėdo priešais mane,padrasindamas šyptelėjo.
-Ar galiu tavęs paklausti,to klausimo?
Tėtis tyliai pradėjo pokalbi.
-Taip.
-Kas vyksta Liusi?
Kurį laiką tylėjau,plėšydama servetėlę ant stalo.
-Ar tu manęs neteisi?
-Žinoma ne,kad ir kas atsitiko,aš visada busiu tavo pusėje.
-Gerai.
Giliai atsidusau,neskubėdama atsigėriau arbatos. Alkūnes padėjau ant stalo,sunerdama pirštus.
-Ką gi. Aš pasakiau Harry,kad laukiuosi ne jo vaiko.
-Leisk paklausti,kodėl?
-Manau,reikia viską papasakoti,nuo pradžių.
-Klausau tavęs.
Ben atsiremė į kedės atlošą,pasiimdamas į rankas puodelį arbatos.
-Mano ir Harry santykiuose,labai dažnai budavo įsimaišę tretieji asmenys.
-Draugai? Jo šeima?
Jis bandė suprasti,tačiau jam sunkiai kolkas sekasi.
-Ne,tai dažniausiai žmonės iš Harry praeities. Esmė tame,kad dėl kažkokios priežasties,jie nenorėjo,kad mes butume kartu. Vis kasnors mums trukdydavo ir šį karta taip atsitiko.
-Nesuprantu Liusi,atleisk,bet tikrai nesuprantu. Kaip gali kažkoks žmogus išskirti du mylinčius žmonės?
Kurį laiką žiūrėjau į Ben tylėdama,negaliu jam visko papasakoti. Nors bendriau,koks skirtumas? Taigi visi žino,kad Harry vartojo.
-Žodžiu,tai besitiasiantis šleifas nuo to laiko,kai jis buvo įlindęs į narkotikus.
-Na,kažkiek aiškiau.
-Kiek tarp mūsų pykčių buvo vien del to,o dar pasirodo mano buvęs anglų dėstytojas,iš to pačio tinklo. Dieve mano,Ben,tai lyg koks voratinklis,supranti? Toks vaizdas,kad visas pasaulis buvo nusistatęs prieš mūsų santykius.
Tėtis įdėmiai į mane žiūrėjo,pasilenkęs per stalą spustelėjo mano delną.
-Liusi,bet kodėl tu jį taip įskaudinai,pasakydama apie vaiką tokį melą? Vyrui,tai perdidelis skausmas.
-Supranti,tą dieną...
