Keistas jausmas įžengti į šį butą,po beveik pusės metų laiko. Prisiminimai užpyldė širdį,kreiva šypsena atsirado veide,kai praėjęs per visą butą radau tik kelis paliktus savo daiktus ir kelis jos daiktus. Ji nebuvusi čia,net nepati susirinkusi savuosius daiktus,kadangi paliktos jos mėgstamiausios kelnės. Užėjau į Darsy kambarį, jai jau turėtų būti pora mėnesių,ji jau čia gyventų,bet negyvena. Liusi kodėl?
Suskambęs skambuti į duris šiektiek išgązdino mane,susierzinęs nuėjau prie durų jas atverdamas.
-Laba diena.
Kažkoks keistas,gal matytas senis stovėjo prieš mane.
-Labas.
-Ilgai jūsų nebuvo.
-Išvykęs buvau.
-Na taip taip,aš kaimynas iš buto priešais. Kaip jūsų žmonai?
-O kas jai?
-Na kaip tada,dar pernai jai iškvietėm greitąją ją išvežė,nebuvo čia sugrįžusi.
-Argi?
-Taip.
Keistas skausmas sudūrė širdį,nebuvau čia kai jai taip atsitiko.
-Na aš atėjau čia atnešdamas jūsų laiškus. Tikiuosi viskas bus gerai.
Jis įdavė man kuokštą laiškų,atsisveikinęs išėjo. Užtrenkiau duris nueidamas į svetainę. Atsisėdau ant fotelio tikrindamas laiškus. Nesamonė,nesamonė,nesamonė. Laiškas adresuotas man,pašto antspaudas nėra senas,Vasario mėnesio pabaiga. Raštas panašus į Liusi. Atplėšiau laišką,pradėdamas jį skaityti.
"Mano mylimasis,ar dar pameni mane? Tai aš,Liusi,tavo princesė,tavo dukrytės mama. Harry,mes jau turime dukrą,ji gimė sausio dvidešim devintą. Tai tik dviejų dienų skirtumas nuo tavęs.
Harry,nu viso to,kas įvyko,praėjo daugiau nei pusė metų,aš niekada nebandžiau su tavimi susisiekti ir viską tau paaiškinti. Beje,tu taipogi manimi nesidomėjai.
Nežinau,ar tu perskaitysi šį laišką,tačiau visvieną tau rašau,gal tai vienintelis šansas tau viską paaiškinti. Harry,Darsy tavo vaikas,net nežinant,ją vien pamačius negali suklysti. Jos didelės akys yra skaisčiai žalios,maža galvytė pilna rudų garbanų. O kai ji šypsosi,jos skruostuose atsiranda duobutės,ji turi tavo šypseną Harry.
Tą dieną, kai žiūrėdama tau į akis sakiau,kad ji ne tavo,aš buvau priversta. Supranti? Aš neturėjau kito pasirinkimo,nes jis sakė,kad arba tave nužudys,arba aš tau meluoju. Nenorėjau,kad tave nužudytu Harry. Tu net neisivaizduoji,kaip man buvo sunku,kai išėjai net nebandydamas suprasti,aš vos nepraradau Darsy,Harry... Aš maniau,kad aš išprotėsiu,kelis kartus norėjau nusižudyti,bet negalėjau palikti vienos dukros. Norėčiau,kad gal kadanors norėsi ją pamatyti. Ji nekalta,kad jos motina tave įskaudino. Ji nusipelno turėti tėtį.
Likai skolingas,tiesą drasą išėjąs. Sugrįši nepasiekęs dangaus,išbarstęs akimirkas,viltį... Bet nutirpus sniegui,neliks nieko. Laikas sukas atgal ir dar labiau skauda,matau,ką turėt galėjau mylėt nemokėjau.
Neturiu aš ko nekęst,tik savęs,prašau neteisk manęs. Atrodo viskas pasakyta,gyvenimo klaida,kaip užsakyta. Negaliu,o gal nenoriu pamiršt tų vasaros dienų,popiečių,vakarų. Praleistų akimirkų,tų ašarų surių,kada pravirkdavom iš laimės.Klausdavo,kas nutiko? O mes tylėjome ir ėjome tolyn,kur vedė meilė. Atsiprašau netau,tas skausmas ne tau. Atsiprašau,pasiimsiu visą tai sau,esu to verta,tokį kelią aš pasirinkau. Noriu atsidurti vėl tavo glėbyje,vėl įgauti nors menką bet pasitikėjimą,vėl kurti svajones tik šį kartą išsipyldančias.
Ir viskas vėl prasideda nuo pradžių.Vėl daužaus petis į petį su likimu. Atrodo tvirtas kojas padedu ant pagrindo trapaus,bet savo rankomis taip ir nepaliečiau dangaus. Po mažu sekundės virsta į minutes,minutės į ilgas valandas.
Akimirkos,kurios dabar jau pamirštos. Jas saugosiu ilgai su ta viltim,kad gryši,su ta viltim,kad be manęs ir tu kvėpavimą pamirši. Sukūriau tylą,iš noro vien girdėti tavo juoką. Vėl atpratinau rankas bijoti iš begalinio noro apkabinti tavo kūną.
Su tavim ar be tavęs aš busiu tavo.
Harry,niekada nepamiršk,aš visada busiu šalia,tiek,kiek tau reikės.
Liusi. "
Akyse pilna ašarų,dviem pirštais suspaudžiau nosies dalį,tarp akių bandydamas nepravirkti. Kokį šūdą padarei Liusi? Eilinį kartą vaidinai siuper herojų? Pusę metų kankinai,tiek mane tiek save,norėdama mane apsaugoti? Kiek kartų aš tau sakiau,kad tavo problemos yra mūsų,o mano yra mano. Viskas būtų išsisprende ir be šio melo.
Vartydamas voką tarp pirštų,pajaučiau jame dar kažką. Tai dvi nuotraukos,išėmęs pirmają pamačiau mažą angelą. Naujagimis,tvirtai suspaudęs kumštukus,plačiai atmerkęs didelias žalias akis. Tai mano vaikas,tai mano Darsy. Ji turi mano akis,skruostus,tačiau nosis,kaip pas Liusi. Mažytė,buka nosytė. O lūpos...Ji turi mamos lūpas,sodrias putlias lūpas. Jau nebesuvaldžiau išsprūdusios ašaros iš akių,aš turiu dukrą. Kita nuotrauka,buvo galutinis taškas,kuris privertė užsimerkti,niekaip nepaaiškinamas jausmas užpyldė krūtinę. Čia buvo jos,mano gyvenimo moterys. Liusi stovėjo išsišiepusi,savo kambaryje,laikydama Darsy ant rankų. Jos žydros akys žiūrėjo tiesiai į kamerą,tamsūs plaukai surišti į netvarkingą kasą. Piršto galu perbraukiau per jos figūrą nuotraukoje,kokia ji sukudusi, pavargusi tačiau kokia laiminga laikydama mūsų angelą rankose. Mano akys užkliuvio už mažų detalių fotografijoje,Liusi pirštą puošė mano dovanotas žiedas,o ant komodos šalia jos stovėjo rėmeliai,juose esu aš. Ji mane myli. Šyptelėjau idėmiai įsižiurėjas į dukrą,nuotraukoje pagautas momentas,kai ši šypsosi plačiai atmerkusi akytes. Tamsių garbanėlių ant galvos daugiau,nei pirmoje nuotraukoje,uždėtas rausvas bantukas,kuris tiesa sakant didesnis nei jos galvytė. Raudoni šliaužtinukai išryškino vaiko tamsesnį gymį,o vėl smarkiai suspausti kumštukai išgązdino. Neduok dieve mano charakterio.
Man reikia jas pamatyti,dabar.
