-Ar tu vartoji?
Liusi paklausė,nežiūrėdama į mano akis. Žinau,kad ji bijo pamatyti atsakymą jose.
Nesugebėjau parinkti tikslių,žodžių.
-Liusi aš.
Mane pertraukė beldimas į duris,galvą įkišo Ben kritiškai nužvelgdamas mus sėdinčius ant žemės.
-Liusi,mama klausė gal paguldyti Darsy pas mus miegamajam?
Mano mažutė pasimetė akivaizdžiai nežinodama ką pasakyt,ji nepasakė iškart ne,tad galima manau suprasti ji nori pakalbėti.
-Taip Ben,ačiū.
Atsakiau už Liusi,ji atsiduso pažiūrėdamą į vyrą stovintį tarpduryje.
-Labanakt vaikai.
-Labanakt.
Likome vėl dviese,vyravusi tyla varo mane iš proto. Noriu jai kanors pasakyti,net nekanors,man reikia pradėti pokalbį apie viską. Liusi,šiektiek pasimuistė,bet mano rankos nuo savo peties neatitraukė,nežymiai pasislinkau prie jos,mano kūnas automatiškai pats šaukėsi jos.
-Harry,aš laukiu.
-Taip. Ne,vartojau,bet dabar nebe.
Ji nuleido galvą į grindis visdar nepažiūrėjusi man į akis.
-Kodėl?
-Nežinau Liusi,slystelėjau neiškentęs.
Nesusivaldžiau,norėjau užsimiršti,nebenorėjau galvoti.
Pagaliau,pagaliau ji pakėlusi galvą pažvelgė į mane. Jos akys pilnos ašarų,skruostai šiektiek paraudę,nuo trinimo delnais. Ji ilgą laiką stebėjo mano akis,pakėlusi delna perbraukė per kaktą,patraukdama užkritusią plaukų sruogą. Nuo jos prisiletimo,truputėlį vyrptelėjau užmerkdamas akis. Liusi atitraukė savo ranką,padėdama ją ant kilimo.
-Klausyk Liusi,atleisk užtai kas įvyko dieną. Aš nenorėjau,aš tiesiog nežinau. Mane laužė,aš tavęs pasiilgau,man reikėjo atsipalaiduoti.
-Kur buvai išvykęs?
-Susiekiau su Endy,buvau name.
Ji atidususi papurtė galvą,nusivylimas manimi aiškiai atsispindėjo jos akyse.
-Ar tu?
-Ne.
-Kodėl?
-Aš pamačiau,ką per nepilnus metus tas šūdas padarė su jais. Jie nebepanašūs į žmones Liusi,jie nelyg gyvi numirėliai, aš išsigandau. Palikau tą namą,norėdamas kuo greičiau sugrįžti pas tave ir mūsų dukrą. Tik tavo dėka,aš esu toks,aš nesu toks kaip jie,supranti? Jei nepažintis su tavimi ir tavo pastangos mane ištraukti iš viso šio mėšlo,aš būčiau vienas iš tų. O gal dar blogiau,gal manęs jau net nebebūtų,tik tavo meilė Liusi man padėjo tapti žmogumi.
Išgirdusi žodį meilė,ji užmerkė akis,nusukdama galvą į šoną. Tarytum smarkus smugis tiesiai į širdį,suspaudė man krūtinę.
-Harry,aš.
-Ar tu manęs nebemyli Liusi?
Paklausiau jos tiesiai šviesiai,šiai ilgą laiką tylint,puikiai supratau,kad šį kartą susimoviau.
***Liusi pov***
-Ar tu manęs nebemyli Liusi?
Harry klausimas išmušė mane iš vėžiu. Ar aš jo nebemyliu? Nežinau. Ne ištikrųjų aš žinau,aš myliu jį. Lygiai taip pat,kaip mylėjau jį prieštai. Man tik velnioniškai skaudu,dėl jo elgesio,jis vėl mane skaudina. Jis niekada net nenustojo manęs skaudinti. Aš juo tikiu,jis man meluoja,bet kaip aš galiu jį teisti jei aš jam melavau apie Darsy?
O jis grįžo,jis grįžo vos radęs laišką,Harry buvo teisus,man jam reikėjo parašyti ar pabandyti pranešti,daug anksčiau,jis butų supratęs. Kodėl mums taip sunku? Štai jis sėdi šalia manęs,visdar neatitraukdamas rankos nuo mano peties,laukia,jo akys liudnos,stebi mano sulenktas kojas. Mes vėl pradžioje santykių,mus vėl užklupusi krizė,nebuvome taip arti vienas kito,puse metų,o elgiamės lyg apskritai pirmą kartą susitikę. Šis vaikinas veda mane iš proto,aš jį myliu,aš visdar esu jo sužadėtinė mes turime vaiką. Manau mums pasistengus,mes galėtume viską pastatyti iš naujo,tai nepirmas kartas,kai mūsų statomi pamatai griuna,mum visada pavyksta viską išspresti,tik kodėl būtent šį kartą,aš taip bijau,kad mums nepavyks?
-Harry,aš...
-Nesakyk Liusi,aš jau supratau.
Pasukau galvą į jo veidą,vieniša ašara ridenos jo skruostu,paslėpdamas tai staigiai nusuko galvą,atbula ranka ją nuvalydamas. O dieve,jam rupi,jis myli mane,jam skaudu.
-Harry.
Nieko neatsakęs,jis pakilo nuo grindų,žengdamas link durų.
-Aš užeisiu ryt,pabūti su dukra.
Lūžinėjančiu balsu tyliai ištarė,uždėdamas delną,ant durų rankenos.
