[Iškirpta dalis iš 4.22 dalies. Rugsėjo 7,Liusi gimimo diena. Jos prisiminimai]
-Aš tau suteikiu teisę rinktis Liusija,viskas priklauso nuo tavęs pačios.
Žiūrėjau į Ted išgąsčio pilnu žvilgsniu,kūnas iš baimės buvo sustingęs.
-Ar tu nori mane nušaut?
-Oj ne,kas per nesamonė. Tu besilaukianti moteris,tavyje dabar dvi širdys plaką,dėl visko kas šventa,aš žmogus.
-Tai ko tu nori?
Jis ramiai lyg niekur nieko praėjo pro mane,atsisėsdamas prie stalo.
-Liusija,tu protinga mergina gali pasirinkti pati. Styles jau pradangino du žmonės,taip kad,arba tu jam pasakai,kad vaikas ne jo ir tu laukiesi mano vaiko. Arba aš jį pašalinu vienu šuviu,prie tavęs. Štai ir praktiškas paskaitos pavartojimas,panele Watson.
Man iš akių pasipylė ašaros,kojos pradėjo drebėti.
-Ką? Ne. Negalima!
-Liusi,galima negalima, čia blet ne pageidavimų koncertas.
Trenkęs kumsčiu per stalą,jis papurtė galvą.
-Mes abu puikiai žinom,koks jis yra. Jei tu jam pasakysi,kad vaikas mano. Aš esu 100% tikras,kad jis dings iš Doncasterio. Man to ir reikia.
Ted neskubėdamas išsitraukė ginklą,pavartydamas pirštuose.
-Arba vos įžengia į butą,gauna kontrolinį šūvį į kaktą.
[Liusi prisiminimų pabaiga]
-Štai kodėl,tada kai Harry grįžo parvežęs Louis ir Klaudiją,aš jam pasakiau,kad vaikas ne jo. Nenorėjau,kad vyras kurį aš myliu,mirtų. To aš bučiau neiškentusi Ben.
Užverčiau akis į viršų,greitai mirksėdama,kad neapsiverkčiau. Ben visą laiką sedėjo tylėdamas ir idėmiai klausėsi. Su kiekvienu sakiniu,jo žandikaulis tempėsi iš pykčio,o žydros akys,lygiai tokios pat,kaip pas Louis, po truputėlį tamsėjo. Po neilgos tylos,jis kreipėsi į mane.
-Ir jis tiesiog išėjo?
-Taip,pasakė laimingai,apsisuko ant kulnų ir dingo. Daugiau niekada jo nebemačiau,nežinau kur jis. Nežinau su kuo ar išvis ką veikia. Aš net neturiu jo nuotraukos,nes iš buto tada išvykau su greitąja ir niekada jame nebebuvau. Aš net neturėsiu ko parodyti dukrai,ji nežinos kaip atrodė jos tėtis.
Nebeslėpdama jausmų,pravirkau. Ašaros pačios riedėjo skruostais lengvai krisdamos ant medinio stalo. Ben atsistojo,apėjęs stalą atsisėdo šalia manęs apglėbdamas per pečius.
-Nurimk Liusi. Nurimk mažute. Aš atvešiu tau iš buto nuotraukas. Vien dėl vaiko.
Atsirėmusi į jo krūtinę tyliai kukčiojau.
-Ar tu jo ilgiesi?
-Beprotiškai.
-Tu jį myli?
Po Ben klausimo atsitraukiau nuo jo,pirštais nusivaliau skruoatus,žvelgiau tiesiai jam į akis.
-Aš jį myliu labiau už save Ben. Nėra brangesnio žmogaus,taip tuoj bus Darsy,bet aš jį myliu taip labai,kad man skauda.
-Liusi,gali neaiškinti. Kadangi tavo poelgis,yra didžiausias nesavanaudiškos meilės įrodymas. Atsisakei savo gyvenimo meilės,kad ji liktų gyva.
-Na taip,bet tėti,ar sugrįš laimės jausmas kadanors į mano gyvenimą?
-Grįš mažute,grįš kai ant rankų laikysi dukrą. O kartais gyvenimas padaro savaip,žių ir Harry vėl atsiras. Negali žinoti,tik duosiu patarimą Liusi. Ne dabar,ne šiandieną,gal kai gims jūsų vaikas,pranešk jam. Pasielg sąžiningai.
Klausant Ben,išsipasakojus viską, nesakau,kad skausmas dingo,tačiau tikrai palengvėjo. Šiektiek šyptelėjau,kai jis pakuteno man skruostą.
-Dukra,perdaug ašarų per mažai džiaugsmo. Varom ledų?
-Žiemą? Kai šalta? Ledų? Aišku!
-Su šokalado gabaliukais.
-Ir spalvotais pabarstukais?
-Mhm...Ir dviguba porcija.
-Dar klevų sirupu.
Ben nusijuokė,padėdamas man pakilti nuo kedės.
-Na,aš nesilaukiu. Bet blyn,tokių ledų tai tikrai neatsisakyčiau.
Įsikibusi jam į parankę žengiau kartu su juo iš kavinės link ledainės.
***Harry pov***
Gulėjau lovoje su kompiuteriu ant pilvo,beprasmingu žvilgsniu stebėjau ekraną. Beldimas į duris nuaidėjo tusčiame kambaryje.
-Nu?
-Styles,ką tu?
Krisas įėjo į kambarį,užšokdamas ant lovos.
-Blet nieko,o tu ką?
-Tą patį,tad nusprendžiau,davai varom į barą.
-Dabar?
-Ne blet,kitais metais. Aišku dabar.
-Ryt kūčios.
-Ir tai svarbu,nes?
-Tavo tiesa. Varom.
Pakilau nuo lovos užlenkdamas kompiuterio ekraną. Pasėmiau telefoną,piniginę ir automobilio raktelius išėjau paskui Krisą iš miegamojo.
-Kur jūs dabar?
-Į barą.
Už mane atsakė jis.
-Bet ryt kūčios?
-Gi ne laidotuvės.
Pasakiau užtrenkdamas buto duris.
