-Labas Liusija.
-Ką jūs čia veikiat?
-Na,atėjau pasveikint su gimtadieniu.
Širdis kalatojosi,kaip pašėlusi iš baimės jį pamačius. Kur Harry?
-Na ačiū.
Jis kreivai besišypsodamas žengė link manęs,aš atgal.
-Liusi,nebijok manęs. Aš tau nieko nedarysiu,tu besilaukianti moteris. Nesu aš toks antžmogis.
-Ko tau čia Ted?
Jis panaikino mus skyrusi atstumą atsistodamas prie pat manęs. Aš tiesiog girdėjau savo širdies plakimą,burna išdžiuvo, kojos tarsi suakmenėjo.
-Liusija,ar pameni,paskaitą tema ,,Ką galėčiau paaukoti,dėl mylimo žmogaus?"
Mintimis grįžau į praeito kurso pabaigą,kai dėstytojas keliatą paskaitų iš eilės klausinėjo visų ką jie galėtų paaukoti. Tada jo nesupratau,tiesa pasakius nesiuprantu ir dabar.
-Na Watson?
-Taip.
Tyliai atsakiau,nugara atsiremiant į sieną,kol Ted sukryžiavęs rankas ant krūtinės stovėjo prieš mane.
-Teks tau dabar pasirinkti.
Jis šiektiek praskleidė savo švarką,parodydamas už diržo užkištą ginklą.
-Ką?
-Aš tau suteikiu teisę rinktis Liusija. Viskas priklauso nuo tavęs pačios.
***Harry pov***
-Dėkui Styles,kad parvežei!
Louis išlipo iš automobilio, atidarydamas duris Klaudijai.
-Ačiū Harry,sekmės.
-Nėr už ką,laimingi šeimyna.
Klaudijai užtrenkus dureles,apsukau automobili patraukdamas link namų. Labai džiaugiausi,kad šią dieną Liusi padariau įsimintina. Jos džiaugsmas liejosi per kraštus,akys blizgėjo iš laimės. Aš ją taip myliu,kad manau net skaudą.
Pastatęs automobilį prie namo,švylpaudamas patraukiau link buto.
-Mažute aš jau namie.
Nuspyriau batus šalia batų dežės patraukdamas link svetainės.
Kūną perverė skausmas ir nežmoniškas pyktis. Liusi sedėjo prie stalo su supistu dėstytoju,jo ranka buvo padėta ant jos rankos kurią puošė mano dovanotas žiedas.
-Kas per šūdas?
Sušukau suspausdamas iki skausmo kumsčius.
-O Harry,malonu. Atleisk,kad užėjau nepranešęs,matai norėjau savo busimo vaiko motiną pasveikint asmeniškai.
Kokį šūdą jis čia šneką?
-Liusi,kas per šūdas?
Kreipiausi į ją,kuri kramtė lūpą nežiūrėdama į mane.
-Atleisk Harry.
Jos tylus balsas šiektiek lužinėjo,jaučiau kaip pradėjau grežti dantimis,akis pradėjo perštėti.
-Ką tu čia kalbi Liusi? Dėl dievo meilės kas čia vyksta?
Tas gaidys Ted sedėjo su plačia šypsena,kreipėsi į Liusi.
-Liusija,pasakyk jam. Gana žaisti dvigubą žaidimą,jam reikia pagaliau žinoti.
-Harry,tai ne tavo vaikas.
Jos balsas tylus,lužinėjatis,tačiau ji visdar nežiūri į mano akis.
-Ką tu pasakei? Ar tu sušiktai juokauji Liusi? Tai supistai nejuokinga!
Trenkiau kumščiu į sieną,palikdamas joje skylę,prasikirtau krumplius per kuriuos iškarto pasipylė kraujas.
-Pažiūrėk man į akis ir pasakyk tai!
***Liusi pov**
-Pažiūrėk man į akis ir pasakyk tai!
Harry surėkė,jo tankus kvėpavimas vis labiau stiprėjo. Dieve atleisk už viską,maldauju,tai dėl jo.
Pakėliau ašarotas akis ir žiūrėjau tiesiai į Harry. Jo akys blizgėjo nuo ašarų,tačiau žandikaulis sukąstas tiek stipriai,kad net įtemptas virpėjo.
-Tai ne tavo vaikas Harry.
Pasakiau vos valdydama ašaras,žiūrint jam i akis,o skruostu nuriedėjo vieniša ašara.Harry nuleido drėgnas skausmo pilnas akis į žemę,susikoncentruodamas į kraujo balute,susidariusią iš jo prakirsto krumplio. Po keliatos sekundžių,kurios man prilygo amžinybei,jis pakėlė galvą. Jo akys. Jo akys iš smaragdinių buvo tapę juodomis iš pykčio,jose nelikę nei lašo skausmo ar ašarų. Jo lūpos susiformavę į kreivą šypsnį.
-Kagi,laimingai.
Pasisukęs ant kulnų jis išėjo iš svetainės.
-Harry.
Pašokau nuo kedės,tačiau Ted ranka smarkiai sugriebė mano riešą.
-Lieki.
Tyliai sušvokštė per sukąstus dantis jis. Buto durys garsiai trynktelėjo,būtent tuo metu fiziškai net pajaučiau kaip mano širdis dužo į šipulius. Atsisėdau ant kedės,ir tarytum suakmenėjau žvelgdama į Harry kraujo lašus.
-Pasielgei protingai Liusija. Geras pasirinkimas,geriau atskirai,bet jis gyvas,negu kartu,bet jis negyvas.
Ted dar kažką šnekėjo,tačiau aš nieko nebegirdėjau. Tuštuma buvo tiek širdyje,tiek galvoje. Išgirdau tik paskutinius jo žodžius.
-Gero gyvenimo panele Watson,lengvo gimdymo.
Jis kreivai nusišypsojęs paliko butą,aš visdar sedėjau be žado. Dar prieš valandą laiko,buvau pati laimingiausia mergina,dabar mano gyvenimas sugriuvęs. Mintyse skambėjo literatūros dėstytojos žodžiai ,,Kai žmogų myli, tikra nesavanaudiška meile,tau svarbu,kad jis laimingas. Ir nesvarbu,kad ne tu esi tos laimės priežastis." Bet jis nelaimingas.
Negaliu logiškai paaiškinti,kas tuo metu man pasidarė. Pakilau nuo kedės,žengdama link miegamojo,tačiau mano kojos manęs neklausė. Suklupau viduryje kolidoriaus klykdama.
-Harry!!! HARRY! Atleisk!
Ašaros degino akis,net nebandžiau jų slėpti.
-Harry!
