[Iškirpta dalis iš 4.28 skyriaus]
***Harry pov***
Vakaras įsibėgėja, vaikštau šventinėm,alėjom.Atsukęs nugarą į pusę vėjo, snaigės neskubėjo, krito,nikais išėjo, kai papūtė vėjas, ant porelės, kuri ėjo prieš mane. Aprasojusiam lange pirštu vedžioju tavo vardą.Pavargusioj širdy vienatvė vis garsiau skamba. Buvo kas buvo, svarbu širdį išliko, į kasdienybę nenubluko, nežuvo,nepranyko, nepavertė mus priešais,draugais išlikom.Tik gaila, jog planai svajonėm virto...Kas kartais skraidė, dabar ištirpo,o buvo visko:gesom ir vėl sutviskom.
Sudaužę sulipinom,apsikabinę pasižadėjom daugiau jau nebežaist su likimu.Nepradėsiu apie žvaigždes,apie patalus ir patylėsiu apie naktinius pasimatymus, apgavus artimus.Maniau, netrūko nieko
tik gaila, neturėjau aš daugiau.
Svajonėm negyvensim.Anot kitų, aš neklausiau kalbų iš artimų, iš pašalies,
klausiau širdies,nebeprarasdamas vilties.Maniau, tik ji teisingai kelią man nuties.Klausiau nakties, nebeklausiau lemties,bet aš tvirtai tikiu iki mirties,
kad tavo rankos dar mane apglėbs.
Ko gero, gero daugiau nei blogo mūsų širdys išgyveno.Ko gero,tašką dėjau aš, ištaręs-viso gero.Išslydo, kaip visuomet iš pavydo.Sunku kai netenki visko,sunku, kai tai, kuo tikėjai virto dulkėmis,o dulkes išnešiojo vėjai.
Tik pikta pamenam, o gėrio bijom,sunku, kai tokį vakarą aš be tavęs...
Pagaliau aš niekam, niekam, nebereikalingas.Po to kas buvo, man gerklėj šie žodžiai stringa.Prisimenu akimirkas,kai tu aistringa ir šilta.Dar ilgai gyvenime neliksi užmiršta.Jaučiausi nepažįstamas, šiek tiek pažįstantis tave.Manau, reikėjo laiko, kad pamatytum ir mane.
Kaltas aš, kad ašaros abiejų širdis semia ir viskas vien dėl to, kai tu šalia - tyliu kaip žemė.Neatsistoju, nesugebu, o gal jau nebenoriu?Mieliau dabar norėčiau justi laisvės širdžiai skonį.Statyti buvo lengva, sugriauti daug sunkiau,galbūt tu negirdėjai, kad myliu, bet tau sakiau.Bijai mane prarasti, palikt širdy degėsį?Bijai to skausmo, o kaipgi tu dabar jautiesi?Nesuprantu, kodėl aš čia, kodėl aš vienas?Kodėl verkiu čia gatvėje, ramstydamas į sienas?Žinau, kad tau sunku, prisiekiu aš jaučiu tą patį,bet viskas nepasibaigė, tik vėjas man pasakė,šventai tikėt neverta juo, bet tavo akys nemeluos - pažvelgti iš arti į jas dar noriu, na bent tikiuosi.Lėtai nukrenta mano ašara ant balto sniego,bijojau likt įskaudintas, bet pats dabar tave palieku.Pro ašaras stebėjai, kai aš tave palieku.Atleisk, kad sutikau tave, kai neturėjau gėdos.Greitos akimirkos galėjo būti lėtos,kai man sakei žodžius, prieš tai dar negirdėtus.Kai iš pavydo aš tavim tik veltui nusivyliau,bet tik tada aš supratau, kad pavydžiu, nes myliu.Tavo rankos, tavo mėlynos akys,tamsoje man buvo žvakės.Tavo džiaugsmas, tavo skausmas, tavo jausmas...Tavo mylimas - nebe tavo.Dingo džiaugsmas, liko skausmas, liko jausmas,tavo mylimas - jau nebe tavo.
***Liusi pov***
Aš nežinau, kaip elgtis toliau...Ir kaip man užmiršti tai, ką su tavim suradau?Nes tu nežinai, kur tavo jausmai,kai praeity,tiek daug iššvaistei.Nepasiduok ieškojęs,aš tavęs taip laukiu...Nes be tavęs rytojaus,aš nematau, aš laukiu.Jei nežinai, kur aš esu,tikėk, kad vis dar netoli,ieškok manęs širdį.Galbūt žmonės man sakys,judėk į priekį, neatsigręžk atgal.Bet vis dar mylinti širdis,man tyliai kužda žodį „gal".
***Harry***
Mano pasaulyje tau nėra vietos,čia mano pamiršti keliai ir juose nėra gėdos.Mano vertybėse nerasi laimės sau,kaip ir aš jų neradau.Ne viskas visada taip lengva kaip kartais atrodo.Ir man kartais būna bloga.Atrodo, nėra kur, sienos, kampai sąžinė vis rėkia: ko norėjai? O blet,kuo tapai? Verkia visi, kad ir kokie būtų dielavarai,pilnom akim.
***Liusi pov***
Tiesiog išnyk.
