Galimybė Laukti

Trečia dalis

Mokyklos valgykloje pietų pertraukos metu buvo neįmanoma praeiti. Tad, jeigu kas nors norėdamas kažką nusipirktį nespėjo į eilę, tam žmogui teks palaukti penkiolika minučių. Galimybę laukti Amelijai jau kuriuos metus suteikia būtent ši valgykla. Tad ji net nesistengdama prasibrauti pro eilę žmonių mušdama jiems į pilvą. Jos draugų grupelė jau laukė Amelijos už kampinio stalo, tad ji ten ir nukeliavo. Visa grupelė aptarinėjo vakarėlį, kuris turėtų vykti kitą savaitgalį.
-Am, būsi ten?-paklausė Siueza, su kuria susipažino Teo dėka.
Amelija palinkčiojo galva. Kiek girdėjo, tame vakarėlyje žada būti didesnė dalis mokyklos vaikų. Tarp jų ir Analija- mokyklos ,,pop,, žvaigždė. Bent jau ji save taip laiko. Amelija nepažįsta nei vieno žmogaus, kuris nenusijuoktų vos išgirdęs Analijos vardą. Na, nebent jos tėvai. Eilei ištuštėjus, Amelija su Siuze ir Marija greitai užemė vietą eilėje. Maistas mokykloje buvo gana pakenčiamas, kas buvo gana keista. Tad Amelija drąsiai paėmė cezario salotų ir arbatos. Ji trumpam susidomėjo, kaip sekasi Frėjai. Bet tik trumpam, nes kitą akimirką ji turėjo susikoncentruoti ties maistu ir draugų šnekomis. Suskambėjus skambučiui Amelija su Teo patraukė link matematikos kabineto. Pagal Teo, matematikos pamoka yra velnio irštvoje.
Praėjus tikrai nuobodžiai matematikos pamokai, Amelija patraukė link lietuvių kalbos kabineto. Tai turbūt jos nekenčiamiausia vieta visoje mokykloje. Ji su mielu noru prasėdėtų dvejose matematikos pamokose. Bet, čia jug mokykla, neįmanoma visko mylėti joje.
Mintimis Amelija vėl grįžo prie Frėjos. Jai knietėjo ją surasti kur nors koridoriuje ir paklausti, ar tikrai viskas gerai. Bet Amelija tik nusijuojė nuo savo minčių. Tai per daug kvaila.
Mokytojai įleidus visus į kabinetą, Amelija klestelėjo į paskutinį suolą ir tingiai išsitraukė vadovėlį. Mokytoja kažką įnirtingai pasakojo ir aiškino, bet Amelijai tai buvo nė motais. Ji piešė lietuvių sąsiuvinyje. Staiga visa klasė nutilo. Amelija tai irgi pastebėjo, tad lėtai pakėlė akis į rustų mokytojos žvilgsnį.
-Neišgirdau atsakymo, Amelija,-čaižiu balsu ištarė mokytoja.
,,Aš nekalta, kad tu kurčia''-norėjo atkirsti, bet tiesiog sumurmėjo tylų ,,atsiprašau" ir vėl nuleido akis.
-Ar galėčiau paklausti, Amelija, kur ketini stoti?-nusišypsojo ji.
Amelija pasimetė. Kam lietuvių kalbos mokytojai reikia žinoti apie tokius dalykus?
-Dar neapsisprendžiau.
Klasė nuaidėjo juoku. Žinoma, visi jau turbūt skaičiuoja dienas ikū metų pabaigos, kad galėtų įstoti kur nors.
Mokytoja taip pat nusijuokė.
-Matai, Amelija, kvaila iš tavo pusės, jog dar nežinai kur stosi, o jau nesimokai. Galiu prisiekti, jog tau prireiks lietuvių kalbos. Na, nebent tu išvuktum kur nors. Bet tai yra išimtys, Amelija. Tad būk maloni, bdment jau išklausyk mane keturiasdešimt penkias minutes per parą.
Amelijai pasidarė pikta. O jeigu ji ir bus būtent tos išimties dalis, ir jai nereikės lietuvių? To būtent Amelija ir sieks. Išvyks į kokią Vokietiją ir mokytoja supras, kad klydo. Bet ir vėl Amelija vos nenusijuoke iš savo minčių. Tai tikrai kvaila. Tad ji nuvijo savo mintis šalin ir bandė susikoncentruoti ties pamoka. Bet ji vis dar jautėsi nejaukiai. Mokytoja karts nuo karto atsisukdavo link jos pusės patikrinti, ar Anelija klausosi ir rašosi kažką. Taip buvo iki pamokos pabaigos. Amelija viena iš pirmųjų išlėkė iš šio prakeikto kabineto.

---

Woah, kaip aš greitai parašiau .-.