Galimybė Laukti

Devinta dalis

Važiuojant autobusu, Amelija matė, kaip Frėja laukė atvažiavimo namo, nes jai labai knietėjo sužinoti apie Arijų. Amelija neįsivaizdavo, ką jai turės pasakoti. Argi ji sakys tiesą? Jog jis besaligiškas mergišius, krušosi su dauguma merginų iš mokyklos, vartoja žolę, rūko, negrįžta namo naktimis, ne kartą turėjo problemų su policija? Ji žinojo, jog Frėja tiesiog nusijuoks ir netikės tuo. Bet Amelija tikrai nesiruoš meluoti jai, jog Arijus yra tobuliausias vaikinas pasaulyje.
Grįžusios namo, sutiko besišypsančią mamą, kuri gamino kažką valgomo.
-Sveikos mergaitės,-pasisveikino ji.
Frėja tik nežymiai linktelėjo. Amelija nuėjo link savo kambario ir atsisėdo ant lovos. Už jos sekė Frėja.
-Sėsk,-patapšnojo per lovą Amelija.
Frėja atsisėdusi paragino savo įseserę kalbėti.
-Na, tiesiog tu privalai žinoti, jog Arijus nėra toks geras žmogus,kaip tau atrodo,-atsiduso ji,-jei tu manai, jog jis taip elgiasi tik su tavimi, tu labai klysti. Jis taip pat yra turėjęs problemų su policija.
Per kambarį nuaidėjo Frėjos juokas. Amelija žinojo, jog Frėja nepatikės.
-Žinok, man ne šeši metukai, kad aiškinti, kad žmogus yra negeras. Nebijok sakyti tiesą. Jaučiu jis yra rūkęs žolę ir taip toliau. Saulutėje to visko išmokau.
Amelija nežymiai linktelėjo.
-Aš žinau, jog tau gali atrodyti, kad aš meluo...
-Aš suprantu. Tu mane, perspėjai, gerai,- nusijuokė Frėja,- ir aš dėl vakarėlio. Mane paimsit?
-Jei mama leis, gal ir galėsi. Aš negaliu to nuspręsti,-šyptelėjo Amelija.
Mamai pašaukus valgyti, merginos nuskubėjo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo. Pietums garavo spagečiai. Mama juos visada sugebėdavo padaryti savotišjai skaniais.
Merginoms bevalgant, mama pradėjo kalbėtis su Frėja. Suprantama, jog moteris norėjo labiau pažinti naują šeimos narę.
-Kaip sekasi mokykloje? Draugų susiradai?-paklausė.
-Normaliai. Na, susioažinau su kai kuriais žmonėmis,-paskutinius žodžius Frėja išpyškino labai atsargiai.
Ji matyt bijojo pasakyti kažką blogo, už ką jos gali neišleisti į vakarėlį.
-Puiku, džiaugiuosi tada,- nusišypsojo Ameljos mama.
Ateinančias kelias minutes virtuvėje tvyrojo ne itin maloni tyla. Frėja sėdėjo susikaupusi. Ji vis ruošėsi paklausti mamos dėl vakarėlio. Galų gale, ji tai padarė.
-Amelija su savo draugais šeštadienį išvažiuoja į Klaipėdą. Na, ten atseit vakarėlis. Tai, manau, gal ir man neprošal būtų išvažiuoti su jais?
Frėja su vilties kupina širdimi laukė mamos atsakymo.
Ta, minutėlę gerai apgalvojusi teigiamas ir neigiamas šios išvykos puses, tarė:
-Na, jei tavo sesė pasižada saugoti tave nuo blogų žmonių ir pavojingų įvykių, manau nieko baisaus neatsitiks. Vis geriau, nei sėdėti be veiklos namie.
-Manau, kad sugebėsiu ją saugoti,-nusijuokė Amelija.
Mama šyptelėjo.
-Ačiū,- sumurmėjo Frėja.
Kad ir kaip tyliai ji tą padėką ištarė, tai neprilygo jos laimės šokiui viduje. Pagaliau ji galės kur nors ištrūkti. Pagaliau.
Pavalgiusios merginos patraukė link savo kambarių. Amelija atsisėdo ir bandė spręsti matematikos uždavinį. Ji džiaugėsi, jog rytoj mojykloje lasirodys Teo, nes ši diena be jo nebuvo viena iš geriausių.
Šeip ne taip paruošusi pamokas, nuėjo į Frėjos kambarį.
-Aš dėl vakarėlio. Išvažiuojame šeštadienį iš ryto, o grįšime sekmadieni vakare. Tad tau derėtų paruošti pamokas penktadienį. Mama tikrai nebus patenkinta, jei pirmadienį pamatys dvejetą. Ir pasiimk ten atsarginių, nes maža ką.
Frėjai linktelėjus, Amelija uždarė jos kambario duris. Nubėgusi į savo kambarį, ji paemė telefoną nuo stalo ir griuvo nuo lovos. Įsijungusi mesendžerį, Amelija pradėjo susirašinėti su Teo.
Ji nežino, ar tai paveikė susirašinėjimas su geriausiu draugu, ar tiesiog nuovargis, bet Amelija, dar net negrįžus tėčiui, užmigo.

-----
Buuum.
Nauja dalytė.
Skanaus skaitymo(nors jūs jau perskaitėt.-.)