Prologas

1.4K 75 8
                                    

Mes per savo gyvenimą galime patirti daug linksmų ir liūdnų nutikimų. Kiekvienas iš jų mus paverčia stipresniais žmonėmis. Priverčia mus pamatyti kiek paprasti dalykai, kaip maisto gaminimas, vakaro pasisėdėjimas su mama prie arbatos puodelio ir kiti, mums atrodantys nereikšmingi dalykai, gali būti mums svarbus, kai jų netenkame.

Kai praradau mamą, supratau, kiek ji man daug reiškė. Visada grįžusi galėdavau su ja pasikalbėti apie save ir tai kas nutiko man arba jai per dieną. Išklausyti ją kaip ir ji mane, jai patarti. Visada prisiminsiu kaip ji man prieš išvažiuodama iš darbo paskambino ir pasakė, kad turi man kažką papasakoti. Tik gaila, ji negrįžo namo.

Kai mama važiavo namo aš jaučiau nerimą, nes man atrodė, kad kažkas bando ją iš manęs atimti. Jos belaukdama įsijungiau televizorių ir bežiūrėdama užmigau, o mane pažadino telefono skambutis kuriuo policija pranešė, kad mama pateko į avariją, nes girtas vairuotojas nesuvaldė automobilio.

Visi galvoja, kad per laidotuves reikia verkti. Bet ką daryti jeigu jau nebeturi ašarų? Tik per laidotuves susipažinau su savo globėjais kurių mama prašė manimi pasirūpinti. Nuo tada galvoju kodėl aš nieko apie juos nežinojau, ar dėl to, kad tai mano tėvo sesuo ir jos vyras, ar mama mane nuo jų slėpė dėl kažkokio kito tikslo? Tik to jau niekada nebe sužinosiu.

Kai supratau,kad turėsiu palikti savo gimtinę nusprendžiau pradėti savo naujuose namuoseviską iš naujo, kaip knygoje esantį baltą lapą. Pripildyti naujų atsitikimųkurių daugumą būtų linksmi ir nebebandyti žvelgti atgal... į praeitį.    

Mirties angelasWhere stories live. Discover now