25

399 30 2
                                    

Talija

Bėgdama atgal paplūdimiu galvoju apie tai kas galėjo taip greitai pakeisti Erebo nuotaiką, net negalvodama pasuku į tą patį keliuką, kuriuo ėjau su Val. Juo bėgdama sustoju vėl po tuo pačiu medžiu, kur mačiau gėles ir vieną žiedą nuskinu.

Laikydama jį rankose jaučiu kaip juo pulsuoja energija, kuri tiesiog man liepia atgyti ir leidžia pasijusti gyvai, daugiau gyvybės energijos.

-Ką tu čia darai? Kodėl nebėgai taip pat kaip bėgom į priekį?- bet kai pamato mano rankose gėlę jis sustoja.- Tu jas matai?

-Taip, o kažkas dėl to blogai?

-Tu dabar tikriausiai jauti kažką pulsuojant. Tai yra gyvybė, kuria suteikia šios gėlės. Jas kaip ir kitus labai stiprius magiškus dalykus tu turėtum pamatyti tik po gimtadienio,- staigiai pasakęs tai čiumpa man iš rankų gėlę ir nusitempia namo.

Vos tik įžengus pastumia mane prie sofos ir aš nukrentu ant jos, o jis atsistoja priešais.

-Tėve!- staigiai sušunka, tai priverčia mane susigūžti tarsi būčiau padariusi kažką blogo.

-Kas yra ar kas nors jums atsitiko?- staigiai lyg iš kokio rūko atsiradęs tėtis iš karto pradeda mūsų klausinėti.

-Manau, kad ji visą laiką iki savo gimtadienio neturėtų eiti į mokyklą. Pasižiūrėk,- ištiesia delną ir parodo tą žiedą.

-Taip aš žinau, kad jos auga pas mus, bet ką tai turi bendro?

-Ji buvo nuskinusi šį žiedą kai aš jau atėjau. Įsivaizduok jei kas nors sužinos, kad ji gali jau dabar mato tokius kaip mes arba jei netyčia kažką pamatys ir tai bus vienas iš tokių daiktų, kils sąmyšis,- jam tai pasakius jie abu atsisuka į mane ir žiūri labai keistais žvilgsniais tarsi spręstų kažkokį galvosūkį.

-Taip manu tau tikrai reikia pritarti,Erebai. Ji į mokyklą negali eiti kol negaus visų galių ir tada tik jau po gimtadienio ji jau galės atskirti tai kas yra žmonių, o kas mūsų.

-Tai gal jūs man galite paaiškinti kuo ta gėlė ar kažkas kitas yra tokie svarbus šiam mistiniam pasauliui, kad man net nebeleidžiat eiti į mokyklą ir ką aš turėsiu sakyti draugams?

-Draugams pasakyk, kad tu susirgai kokiu gripu ar dar kažkuo, mums nerūpi, svarbiausia, kad tai trūktų apie tris savaites,- visiškai to nesureikšmindamas tėtis pasako.

-Ką ar jus nesuprantat, kad jie mane norės aplankyti ir ką tada sakysit?- jau pradėdama pykti ant jų klausiu.

-Mes su tuo susitvarkysime, o tu pranešk jiems, kad sergi ir daugiau nieko.

-Gerai,- visa susinervinusi jau pašoku nuo sofos, bet atsimenu, kad jie neatsakė į mano kitą klausimo dalį.- O kas apie tą gėlę arba kitus daiktus?

Pasižiūrėjusi į juos, jų veiduose pamatau tokį sutrikimą, nusivylimą ir supratingumą? Tai tikai man nėra suprantama, kaip galiu nieko nežinant ir kai jie man nieko nesako jais pasitikėti?

-Kiek perskaitei knygų, kurias tau davėm?

-Nė vienos, dar neturėjau laiko.

-Perskaityk, ten yra visi atsakymai,- jie išeina mane palikdami su dar daugiau klausimų šiame tuščiame kambaryje.

Kai atsirandu savo kambaryje persirengiu ir tiesiog užverčiu galvą į lubas kai staigiai pamatau vieną sieną apaugusia vijokliais. Tad išlipu iš lovos ir patraukiu prie tos sienos.

Liesdama vijoklius jaučiu tarsi lengvą vėjelį, kuris mane kuteną. Visai tokį kaip vasaros dieną ar pajūryje, kur yra šiltą. Bandydama per juos pasiekti sieną už vijoklių aš tiesiog jos nerandu ir įgriūnu į vijoklius.

Su delnais jaučiu švelnią žolę ir jos gyvybę, kuri pradeda pulsuoti ir mano delnais. Pakėlus galvą man į akis pašviečia saulės spinduliai. Pakreipusi galvą į vieną pusę matau ramiai banguojančia jūrą, o pasukus į kitą, lauką su aukšta žole. Ramiai atsisėdu indišku stiliumi ten, kur buvau pargriuvusi ir aplink mane esančias žoles perbraukiu ranka. Iš jų staigiai pražystas laukų gėlės ir aš staigiai atitraukiu ranką.

Nesuprasdama kaip čia atsidūriau pasuku galvą sau už nugaros ir pamatau vijokliais aplipusi storą medį, kuris tartum čia jau augą visą amžinybę, bet vis tiek man atrodo kaip naujai pasodintas. Nepamatau ir niekur negirdžiu aplink save esant gyvybės išskyrus augalija, tad patraukiu į paplūdimį.

Kur aš dedu žingsnį žolė pasitraukia ir atsiranda akmeninis takelis, o už nugaros vėl suželi žolė. Žiūrėdama aplink ir tuo pačiu eidama matau, kad čia niekas nėra lankęsis. Čia slaptas gražios ir niekada neliestos gamtos kampelis.

Paplūdimys iš švelnaus smėlio ir tai mane priverčia nebegalvoti apie tai kaip aš čia atsidūriau, kodėl, ar tai ir yra tas kambario pasikeitimas, apie kurį šnekėjo?

Basomis kojomis brendu į vandenį. Jis šiltas ir skaidrus, nes visur galiu matyti jūros dugną. Nėra jokių akmenukų tik kaip ir visur subanguotas dugnas nuo atkeliaujančiu bangų.

Stovėdama vandeny jaučiu tokia ramybę ir džiaugsmą, kad nesusivaldžiusi tiesiog paeinu dar giliau ir atsiguliu į vandenį. Taip seniai jau nebebuvau jūroje, kad tiesiog atsipalaiduoju ir įsijaučiu į jūrą. Vanduo tarsi aprimsta ir iš viso nustoja banguoti.

Pajuntu kaip saulė manęs taip jau nebešildo, tad atmerkiu akis ir pamatau, kad saulė jau leidžiasi, nes nebėra toje pusėje, kur buvo prieš man įlipant į vandenį. Išlipus iš vandens atsisuku į vandenyną. Jaučiu kažkokią trauką prie jo lyg skirtingi magneto poliai. Aš suprantu, kad turiu jau bandyti grįžti į savo kambarį, bet tai man visiškai nepadeda, nes aš žinau, iš kažkur žinau, kad turiu čia pasilikti arba bent bandyti sugrįžti jei grįšiu į savo kambarį.

Per prievartą atsitraukiu nuo jūros ir patraukiu vėl prie to pačio medžio, kuris man einant buvo vienintelis su vijokliais.

Jau matydama tą medį patraukiu link jo, bet netikėtai iš kažkur atsklinda labai lengvi žingsniai, tarsi kažkas bėgtu. Apsisuku aplinkui ir netikėtai pamatau šmėkštelint kažką juodo tarp žuolių, bet greitai dingsta iš akiračio. Supratusi, kad čia tikrai ne žmogus dar greičiau patraukiu jau bėgdama prie medžio. Juk galvojau, kad aš čia esu viena. Negi kažkas dar yra, bet gerai slepiasi, nes juk net jokių gyvūnų nemačiau.

Kai jau ranka būna pasiekiamas medis ant manęs užšoka tas juodas kūnas ir perverčia žemyn, staigiai vėl pradingsta nuo manęs, kad aš net nespėju įsižiūrėti. Pašoku ir jau vėl žadu bėgti, bet ir vėl kažkokia nežemiška jėga perverčia mane ant žemės. Niekaip nesuprasdama, kas čia dedasi, atsisėdu ant žemės ir pasuku galvą link medžio, bet tuo pačiu ieškau to paslaptingo padaro. Nieko neradusi žemai pakeliu galvą aukštyn ir pamatau kažką su šmėžuojant tarp to medžio šakų.

Akys spindi ir tiesiog varo baimę, o visą kitą yra šešėlyje tad dar labiau baugina. Saulė jau nusileido ir aplinkui sutemę.

Kai pabandau atsistoti tas padaras nušoka nuo šakos ir atsiranda priešais mane. Man yra beveik iki pusės. Man tai tikrai atrodo jau nebeįmanoma, kad jis būtų iš žmonių pasaulio. Tad ramiai nežinodama ką reikia daryti pradedu trauktis atgal. Man nespėjus žengti antro žingsnio padaras šoka ant manęs, pastumia ir aš atsiduriu vėl ant žemės, o ant manęs iššiepęs savo nasrus sėdi gyvūnas. Jis pradeda lenkti savo galvą link manęs tad aš su rankomis užsidengiu veidą ir jį pasuku.

Pajutusi iškvepiama orą suprantu, kad jo snukis yra prie pat mano rankų tad dar labiau susigūžiu ir laukiu to kas yra neišvengiama.

Mirties angelasWhere stories live. Discover now