Mirties angelas

32

Talija

Vėl atsiduriu labirinte viskas yra taip kaip buvo anksčiau, baltas kelias ir pagal nieką negalima spręsti kur reiktu pasukti.

-Gal žinai kas atsitiko Klementijai?- nepagalvojusi paklausiu savo sapnų pašnekovo.

-Taip. Žinok to ir reikėjo tikėtis, nes tavo galios jau reiškiasi ir kol tu nemoki jų valdyti jos kenkia aplinkiniams. Kaip šįkart atsitiko Klemetijai.

-Tai nori pasakyti, kad tai kas jai atsitiko yra mano kaltė?!-visa susinervinusi sustoju ir pasižiūriu aukštyn.

-Gaila, bet taip. Kol tu nemoki valdyti galių jos labiausiai kenks šalia tavęs esantiems žmonėms,- aš dar kartą pasižiūriu aukštyn ir pagalvoju kaip būtų gerai užlipti iš aukštai pasižiūrėti kur aš esu, o kur išėjimas.

-Tai ką man daryti? Atsiriboti nuo aplinkinių?

-Ne, tu turi išmokti valdyti savo galias, tam aš čia ir esu. Žinok, net per kiekvieną raudonąjį mėnulį susikuria kitokios galios ir todėl sakoma, kad jie yra išskirtiniai, o tu būsi iš visų stipriausia.

-Kaip suprasti stipriausia?- ir staigiai po savo kojom nebepajaučiu žemės, pasižiūriu žemyn ir pamatau, kad mano kojos yra pakilusios nuo žemės. Pasukioju galvą ir pamatau, jog man iš nugaros yra išaugia du balti sparnai ir tai mane labai išgąsdina nuo ko aš netikėtai su sparnais pamojuoju stipriau ir pakylu dar aukščiau.

-Štai apie kokias galias kalbėjau. Nors žinoma šito nesitikėjau, galvojau bus kažkas kitas,- nesiklausydama ką jis šneką apžvelgiau aplinkui visur plytėjo labirintas. Ir aš net neįsivaizduoju iš kur pas mane atsirado tiek jėgos, bet aš mostelėjau rankomis ir visos sienos sugriūvą, o garsas griūvančių sienų girdėjosi dar kurį laiką kol visiškai viskas nurimo.

Man staigiai pradeda suktis galva ir atsirandu pievoje, kur niekas neauga ir visai netoli yra akmenuotas krantas su užteršta jūrą.

-Ką aš čia veikiu?- pajaučiu kaip man už nugaros susiskleidžia sparnai ir visiškai išnyksta.

-Čia tave mokinsiu viską ką galiu ir gerai, kad parodei tai ką gali, nes tikriausiai būtum sugriovus iki gimtadienio namus. Ryt vėl grįšime čia ir žiūrėsim ką tu sugebi daugiau. Žemė pradeda slysti man iš po kojų ir aš prabundu.

***

-Talija, kas čia buvo per garsas?- į mano kambarį atbėgęs ir apsižvalgęs paklausia Erebas. Aš kartu su juo apsižvalgau aplinkui ir pamatau, kad visų lentynų turinys išmėtytas.

-Mano galios, jos nevaldomos,- užsidengiu su rankomis akis ir apsiverkiu. Netikėtai pajuntu kaip mane apkabina Erebas.

-Nesijaudink viskas bus gerai. Greitai bus tavo gimtadienis ir mes viską sutvarkysime,- jam tai prižadėjus aš šiek tiek nurimstu ir apsirengusi patraukiu į virtuvę kur visi: aš, Luna, tėtis ir Erebas pavalgome. Leonardo vėl nėra, nes jis visada turi kur nors išvykti. Kaip ir dabar Luna ji išskris vos tik pavalgysim ir jos nebematysiu kurį laiką. Erebas patrauks į darbą nors nežinau kodėl jis jo dar nemetė. O tėtis vėl kažkur iškeliaus. Namuose liksiu tik aš. Viena.

Nebežinodama ką galėčiau veikti nueinu į biblioteką ir susirandu knygą: „Antgamtiniai reiškiniai. Angelai. Mirtis."

Perskaičiusi ją visą padedu vėl į vietą ir einu braukdama su ranka per viršelius. Gal dar kažką prisiminsiu. Tai ką turėčiau perskaityti. Netikėtai prisimenu knygą kur buvo rašoma apie mano gimtadienį. Tad susiieškau ją ir pradedu skaityti.

Eilėraštį praleidžiu žinau, kad jį išnagrinėsi vėliau. O dabar svarbiausia mano gimtadienis. Ten parašyta viskas ką jau žinojau ir tai mane šiek tiek nuliūdina, nes galvojau, kad sužinosiu kažką įdomaus apie visą šį reikalą.

Pasižiūrėjusi visus nupieštus raudonojo mėnulio brėžinius pagal datas pastebiu, kad tik per mano bus sustojusios visos planetos į eilę. Apačioje parašyta pastaba. „Kas švęs septynioliktąjį gimtadienį šiuo laiku taps galingiausias ir niekas jo negalės sustabdyti. Ta gyvybė tokia pasaulyje bus vienintelė". Bet tai nėra svarbiausia. Pastebiu, kad tik ši data sutampa su kokia nors svarbia švente, o visos kitos yra paprastų dienų.

Supratusi, kad daugiau nieko nesužinosiu apie savo gimtadienį atsiverčiu eilėraštį ir pradedu jį nagrinėti.

Žalias pumpuras prasiskleis,

Ir juodus sparnus atvers.

Tas kuriam lemta juos turėt,

Supras tai pats kai atras save.

Perims magija kuri yra skirta tik jam,

Ir juodos rožės parodys kelia artyn...

Pirma eilutė: „Žalias pumpuras prasiskleis" tikriausiai kalbą apie kokia nors naują gyvybę, jos sukūrimą. Arba gali net apie naują pradžią. Tiesiog kol nežinai kam buvo tai skirta tu negali suprasti koks variantas yra teisingas.

Perskaičiau antrą eilutę, kad kaip ir viskas aišku atsiras juodi sparnai. O pabaigus visą likusi tekstą: „Tas kuriam lemta juos turėt,/ Supras tai pats kai atras save./ Perims magija kuri yra skirta tik jam,/ Ir juodos rožės parodys kelia artyn...". Dar kartą perskaitydama tai kas parašyta suprantu, kad šis tekstas nebuvo man skirtas tikriausiai buvo skirtas mano tėčiui.

Padėjusi šią knygą į vietą pasiimu ta kur rašomos naujienos ir atsiverčiu naujausia puslapį. Ten rašoma vėl apie mane, kas aš tokia esu. Žinoma nepamiršo paminėti praeitų ir šių šokių. Paklausinėjo tėčio apie šį mano poelgį, o jis tiesiog pasakė, kad visa tai greitai baigsis ir kad nereikia stebėtis juk aš nieko nežinau apie giminių kivirčą. Ir pačiame gale buvo užsiminta apie tai kas atsitiko Klem. Teksto pabaigoje buvo iškeltas klausimas, kad gal Klem laukiasi ir taip tai pasireiškia. Tai perskaičiusi suprantu, kad neturint sužadėtinio ar vaikino kuris tau būtų svarbus nėštumas yra uždraustas ir vaikas būna nužudomas dar negimęs.

Padėjusi knyga į lentyną patraukiu žemyn, nes brolis jau grįžo ir man teks jau eiti į treniruotę, o po to dar manęs lauks kažkas sapne.