Mirties angelas

26

Talija

Staiga pajuntu kažką šlapia ir šiurkštaus perbraukiant man per rankas. Pasuku galvą ir iš lėto atitraukiu rankas. Tik dabar supratu, kad nebejaučiu to sunkumo ant savęs, kurį sukėlė tas padaras. O gyvūno snukis žiūri į mane iš šono iškišęs liežuvį.

Kai pamato, kad aš veidą jau atsidengiau jis staigiai palinksta prie manęs ir dar kartą lyžtelėję. Man tai sukelia juoką ir aš pradedu raitytis, nes nors liežuvis yra šiurkštus, labai kuteną ir žinoma dar tai, kad aš bandau prisidengti vėl veidą. Žinoma jau nebe iš baimės.

Kai liežuvis patraukiamas aš pasižiūriu ir pastebiu, kad jau tikrai nebe bandys manęs laižyti aš atsisėdu. Padaras pajudina mane su savo snukiu tarsi pats ragintu eiti prie medžio. Aš taip ir padarau, atsistoju ir patraukiu prie savo ankstesnio tikslo. Gyvūnas nuo manęs nesitraukia nei per žingsnį ir tai mane šiek tiek šiurpina, bet jei jis žino apie praėjimą tai gal jis gali ir bet kada pereiti jį? Tad kodėl aš turėčiau gąsdinti save apie tai?

Priėjusi prie pat sustoju, nes tikrai nežinau ką daryti, ar aš galiu ramiai praeiti, o gal čia tiktai įėjimas? Išėjimas turi būti kažkur kitur? Tad ramiai ištiesiu ranką ir paliečiu vijoklį. Jis staigiai nuo ten kur paliečiau pradeda šviesti ir šviesa kylą aukštyn, tįsta ir pereina į kitus.

Staigiai pradeda šviesti visas medis ir tai priverčia mane atsitraukti. Pasižiūrėjusi į šalia manęs stovinti gyvūną išvystų juodą kailį, kuris tiesiog žėri. Jis staigiai atsisėda ant savo galiniu kojų tarsi kažko lauktų, kažko netikėto. Tad gražinu galvą atgal ir pastebiu šviesos pulsavimą. Dar labiau sutrikusi ir neįsivaizduodama ką daryti vėl paliečiu vijoklius ir jie pradeda dar gyviau pulsuoti. Neįsivaizduodama ką daryti atsisėdu ant žemės prie padaro ir pasitrinu akis, nes jaučiu tikrą nuovargį ir noriu tik griūt į lovą. Patraukdama rankas jas ištiesiu į priekį ir tarsi nusirąžau prie to paties ir nusižiovauju.

Netikėtai pamatau kaip šviesta pradeda sklisti tolyn tad staigiai pasižiūriu ir pamatau, kaip per vidurį vijokliai skiriasi ir ten atsiranda mano kambario kontūrai.

Šalia manęs buvęs gyvūnas atsistoja ir pajuda prie atsivėrusio perėjimo kai aš tuo metu dar sėdžiu ant žemės. Jis jau beveik įėjęs į vidų atsisuka į mane ir galvos mostu paragina eiti. Nieko nesuprasdama iš kur kilo tas efektas eiti - pajudu. Vos tik aš pereinu apsisuku ir matau kaip ant sienos esantis vijokliai po truputi susiskleidžia ir vėl tampa kaip buvo anksčiau.

Žinoma, kad viskas buvo realybė įrodo šalia lovos atsitūpusi didžiulė puma, nes tik dabar galėjau normaliai ją apžiūrėti ir suprasti, kas tai per gyvūnas. Ji sėdi rami ir sekdama mano žingsnius, bet ne kaip grobuonis, o kaip sargybinis.

Nieko nesupratusi patraukiu į vonią susitvarkau ir pasiruošiu miegui. Bijodama dėl gyvūno atsiguliu į lovą, nes prieš tai buvau atidariusi duris į koridorių tik ji niekur nepajudėjo. Ir tai tarsi pranešimas, kad ji čia dėl manęs. Kai jau patogiai atsiguliu į lovą išjungiu šviesas.

Jau būdama prie pat miego ribos pajuntu kaip sujuda lovą ir kažkas į ją įlipa. Priešais save pajuntu susisukant kažkokį kamuoliuką, kuris prisiglaudžia prie manęs. Man tai suteikia saugumo jausmą ir aš ramiai apie nieką negalvodama užmingu.

***

-Kaip matau jis tave rado,- išgirdusi balsą pramerkiu akis ir pasikeliu nuo žemės. Aplink mane tamsus ir baugus miestas, o keisčiausia, kad aplinkui niekur nematau iš kur galėtų sklisi balsas.-Tai štai kodėl esi tokia ypatinga. Juk tu mergina.

-Kas tu? ?Kodėl aš tavęs nematau?

-Dar ne laikas tam. Nesijaudink tu greitai viską sužinosi vis tiek. Dabar svarbiausia tave paruošti...- nusklendžia balsas tolyn kai paraukiu link tos pusės iš kurios jis sklido.

-Sakiau dar ne laikas,- jau suskamba iš kitos pusės ir aš vėl staigiai apsisuku.- Bet nesijaudink kai ateis laikas, o tai bus greitai, aš tau pasirodysiu. Na o dabar pabandyk įveikti šį labirintą,- kai suskamba šie žodžiai mano akis apšviečia kažkoks blyksnis ir aš trumpam apanku.

Pramerkusi akis, kai jau net pro akių vokus nebesiskverbia ryški šviesa, pamatau baltas sienas ir vieną kelią, kol kas, į priekį. Pradėjusi judėti išgirstu stuksenimą į visas sienas, net neišeina susigaudyti iš kur jis sklinda. Pradėjusi sukiotis aplinkui pamatu kaip abudu kelio galai yra apgaubiami tamsos ir tamsa greitai artėja prie manęs, o aš neturiu kur pajudėti, tad iš baimės suspiegiu.

***

Iš išgąsčio atsisėdusi lovoje apsižvalgau aplinkui ir nieko nematau tik mano naujai ir ne mano norų įsigytas augintinis tarsi sunerimęs žiūri į mane klausdamas, kas man atsitiko. O aš tiesiog ištiesiu ranką ir pakasau jam paausį. Tada atsisuku į duris nuo kurių ir sklido tas barbenimas.

-Taip?- atsilošusi į pagalves paklausiu ir tada prasiveria durys pro kurių tarpa brolis įkišą galvą.

-Labas rytas, valgyti jau pa...- jis staigiai sustoja kalbėjęs kai pasižiūrį į mane ir pastebį gulinčia pumą šalia manęs.- Tėti, staigiai ateik, turim bėdą.

-Kokią bėdą, kas su ja yra blogai?- visiškai nesusigaudydama kodėl tai padariau uždedu vieną ranką ant pumos tarsi ją saugočiau.

-Erebai, kodėl šaukia, kas atsitiko?- kai jie kartu įvirsta į mano kambarį suprantu, kad juos labiausiai stebina ne tai kaip atrodo mano kambarys, o šalia manęs gulintis gyvūnas.

-Iš kur jis čia?- su šiokia tokia baime ir sutrikimu manęs klausia tėtis.

-A, nežinau jis vakar atsirado prie manęs ir nieko nedarė, bet ir nesitraukė,- nieko nesakau apie tai kaip jis mane kelis kartus parvertė, nes tai tikrai yra nelabai svarbu.

-Sakai nuo tavęs nesitraukia?- jau kažką suprasdamas tėtis dar kartą manęs paklausia.

-Ką tu nori tuo pasakyti?- jau ir Erebas nebe susigaudo ir žiūri į jį.

-Tai yra labai retą...

-Kas?-abudu mes sušunkame.

-Šis gyvūnas yra sergėtojas,- pasižiūrėjęs į mano ir Erebo veidus jis pamato, kad mes nieko nesuprantame.- Tai labai reta. Jie patys pasirenka ką saugoti ir jų nesimatė jau kokį gerą tūkstantmetį. Tiesiog kažkur tarp tų knygų,- parodo į krūvą ant mano stalo.- Turėtų būtį apie juos kažkas parašyta, o šiaip nereikia baimintis. Tai susiruošk ir eik valgyti, nes Erebas išvažiuoja, o aš taip pat. Patariu pradėti jas skaityti,- dar kartą parodydamas į knygas išeina, o paskui į ir Erebas.

-Na ką, ruošiamės naujai dienai?- Pakėlusi antakį paklausiu savo sargybinio kai jis tuo metu garsiai nusižiovauja ir vėl susirango miegui. Aš nusijuokiu ir pajudinusi jį išlipu iš lovos.

Prieš uždarant vonios duris tarsi išgirstu nepasitenkinimo murmesį. Kas sukelia man dar daugiau juoko.