Mirties angelas

19

Talija

Pakėlusi galvą pamatau, kad jau nieko nebėra kambaryje. Priėjusi prie palangės, ant kurios visai neseniai sėdėjo Luna, pasižiūriu pro langą.

Matosi kaip sode dirba keli darbininkai ir tvarko ten augančius augalus. Pradėjusi sekti vieną sodininką akimis pastebiu, kad jis ateina prie juodų rožių krūmo ir pasižiūrėjęs nuskina tris. Jas ištiesia link jo einančiam vyrui, kuris buvo šiam kambary. Jis jas paėmęs pauosto ir pradingsta rūke. Sodininkas nei kiek nesutrinka ir grįžta prie anksčiau pradėto darbo.

Atsisėdusi ant palangės išgirstu kažką sučežant man prie kojų. Atraukusi kojas ir su ranka pasiekusi tą vietą užčiuopiu lapą. Paėmusi jį į rankas išvystu parašytas eiles. Raštas taip gerai parašytas, kad suprantu jog žmogus, kuris tai rašė, jautė, kad tai bus svarbu. Perskaičiusi pirmą eilutę nebegaliu sustoti jie taip įtraukia, kad pradėjau skaityti visą.

Kai mano kraujas,

Susilies su mylimosios.

Viskas kas buvo žadėta -

Išsipildys.

Sparnai išsiskleis,

Galia atsivers.

Pakeis gyvenimus visų.

Džiaugsmą paskleis. 

Jei skausmą patirs,

Visi išnyksim ilgam.

Jos meilė bus viskas,

Kai ji nebeturės nieko.

Tai lyg pranašystė. Ji planuoja labai sunku gyvenimą. Kaip žmogus gali nieko nebeturėti bet jo meilė būti viskas? Įdomu ar jie prieš tai apie šį eilėrašti kalbėjo? Man tikrai reikia pasižiūrėti kas yra tetos darbo kambaryje.

Padėjusi lapą atgal patraukia apsižvalgyti apie šia biblioteką. Ji daug didesnė nei dabartiniuose mano namuose. Knygos dažnai naudojamos ir labai saugomos. Prie vienos sienos stovi stalas. Atsisėdu ant kėdės ir vos tik pagalvoju, kad norėčiau pasižiūrėti apie ką yra ant stalo stovinti knyga ji atsiverčia.

Atverstame lape pavaizduota lankininkė ir keli šaudymo su lanku triukai. Atvertusi kitą lapą pamatau bokso apsiginimo triukus. Atverčiu titulinį lapą ir perskaičiusi pavadinimą nustembu: „Ginklų ir kovos technikų jungčių menas".

Manęs niekada netraukė tokios knygos tad ją užverčiu ir pasitraukiu nuo stalo. Pasukusi galvą pamatau vyro ir moters portretą. Priėjusi arčiau apžiūriu nutapyta pora.

Vyras apsirengęs prabangų juodą kostiumą. Švarkas atsektas, rankovės atraitytos, kaklaraištis atlaisvintas ir kelios viršutinės marškinių sagos atsegtos. Apranga nieko neišsiskirianti, bet pasižiūrėjus į veidą išvystu linksmą šypsena, kuri yra nukreipta į šalia jo stovinčia moterį. Pasižiūrėjusi į vyro plaukus nustembu. Jie tokio pat atspalvio kaip ir mano.

Šalia jo stovinti moteris yra apsirengusi baltą vestuvinę suknelę, kuri nupiešta tarsi būtų visai neseniai plaiksčiusi šokio judesiu. Ji laisva ir labai graži. Pasižiūrėjusi atsainiai pasakyčiau, kad labai kukli, bet kai pradedi ją nagrinėti pastebi, kad tai yra nuostabiausia iš visų. Viršutinė dalis papuošta nepastebimais ornamentais, o apačia gaubia permatoma medžiaga. Jos viena ranka yra atremta į vyro krutinę, o kitoje laikoma gėlių puokštė kuri yra nuleista tarp judviejų. Vyras viena ranka ją apkabinęs ir kitą liečiantis jos veidą švelniu judesiu.

Sutelkusi žvilgsnį į moterį pamatau kelis mamos bruožus, tai priverčia mane staigiai pasitraukti nuo paveikslo.

Mama man niekada nerodė savo jaunystės nuotraukų ir leido man suprasti, kad tai yra nelabai svarbu, bet ir aš pati jos neprašiau jos man jas parodyti. Galiu ir mamą kaltinti dėl to, bet suprantu, kad ir pati galiu būti kalta.

Žiūrėdama į tą moterį pastebiu kuo daugiau panašumų į mamą. Tik keista jog niekada nesusiprotėjau pasidomėti jos jaunyste. Dabar žiūrint į šį portretą man iškyla daug klausimų. Ar ji buvo kažkada ištekėjusi? Gal mylėjo ne vien mano tėtį? Kodėl nėjo į pasimatymus kai aš paaugau? Ar ji turėjo savo antrą gyvenimą?

Pradedu eiti link portreto ir tiesiu ranką, kad paliesčiau suknelę. Likus keliems milimetrams kol mano pirštai palies drobę išgirstu kaip atsidaro duris ir staigiai su dideliu garsu jos užsitrenkia.

Prisiglaudusi prie knygų lentynos pasižiūriu pro knygų tarpą ir pamatau tą patį vyrą kaip ir portrete tik nelaimingą. Jis iškelia ranką ir suformuoja mėlyną rutulį.

-Parodyk man kelią pas dukrą,- jam tai pasakius tas kamuoliukas pakyla nuo jo rankos ir pradeda sklęsti link mano pusės. Supratusi, kad jis greitai pasieks mane nusprendžiu sprukti, bet nebespėju. Nepažįstamasis mane pamato ir sustingsta vietoje. Nekreipdamas, kad tarp mūsų susprogo jo sukurtas kamuolys jis patraukia link manęs ir likus keliems žingsniais sustoja ir ištiesia ranką paliesdamas mano veidą.

-Čia tikrai tu. Čia tu. Saugi,- tai pasakęs jis įveikia tą atstumą ir apkabiną mane.