Mirties angelas

12

Talija

Išėjusios iš miško patraukėme į pajūrį. Paplūdimyje buvo dar šalčiau nei miške ar prie namo. Į krantą buvo išmesta daug šakų su dumblų. Pasižiūrėjus į kopas prie vienos ten augančios pušies šakos buvo pririštos supynės, o netoli jų gulėjo rastas. Patraukusios palei jūrą tolyn nuo saulės.

-Oras tikrai ne koks maudytis,- Val žiūrėdama kažkur tolyn užsimena. Pasekusi jos žvilgsnį pamatau žmonių grupelę besimaudančia jūroje ir visiškai nekreipiančia dėmesio į orą. Link mūsų atsklinda jų juokas.

-Gal jie tie sveikuoliai?

-Nelabai tikiu. Juk jie beveik mūsų amžiaus,- pabandžiusi įsižiūrėti geriau suprantu, kad jie iš ties bendraamžiai.

-Negi jie lanko mūsų mokyklą, kad kaip ir nesu jų mačius?

-Ne, jie iš gretimos gyvenvietės kartais čia atklysta ir elgiasi lyg būtų viršesni. Vieną kartą buvom surengę vakarėlį paplūdimy atėjo ir jie. Vos nekilo muštynės, nes jie elgėsi taip lyg būtų viršesni, išsidirbinėjo ir todėl mūsiškiams atsibodo jų daromos nesąmonės. Vos tik jiems kažką pasakai jie užsiriečia jie save aukština ir elgiasi kaip tikri mulkiai. Su jais neįmanoma šnekėti. Kaip ir per tą vakarėlį bandėm šnekėti, bet nieko nepavyko, net neklausė kai prašėm išeiti. Sakė, kad mes esam menkesni už juos ir nieko negalim jiems padaryti.

-O kodėl jie ateina iki čia, o nebūna savo pliaže.

-Neįsivaizduoju, po to karto vakarėlyje juos vis dažniau čia pamatome bet niekas nebando jų užkalbinti. Geriau einam atgal kol jie neprisikabino.

Staigiai apsisuka ir patraukia tolyn nuo jų. Aš dar kurį laiką žiūrių į juos ir man pasirodo, kad vienas kaip ir žiūrį į mane, o aplink juos visus kažkas tarsi mirguliuoja. Bet pabandžius įsižiūrėti nieko keisto nepastebiu, o mirgėjimo nebematau. Apsisukusi staigiai pabėgėjau iki Val ir sustabdau ją.

- Ei ko taip greit eini?

-Neinu, tai tu atsilieki. Ir ką ten matei?

-Nieko tik šiaip užsižiūrėjau,- man tai pasakius nuskamba Valentinos telefonas.

-Labas mama... Ne aš pas Tal... Bet kodėl? Juk tu sakiai aš galėsiu būti visą savaitgalį, o grįžt tik pirmadienį... Na gerai. Iki. Greit būsiu,- vos baigus kalbėti Val atsisuka į mane su nuliūdusiu veidu.- Mama paskambino, sakė, kad atvažiuoja svečių ir aš privalau būti namuose. Sorry.

-Ne nieko tokio. Pabūsiu ir viena juk nieko neatsitiks, o tu nemirk iš nuobodulio besiklausydama nuobodžių plepalų.

-Pasistengsiu,- abidvi nusijuokiame ir patraukiame link namo.

Pasiekusios namus greitai nuėjome į vidų ir surinkome visus daiktus. Viską sukrovusios, kad tilptu patraukėme prie automobilio ir aš atsisveikinu su Val iki pirmadienio.

Grįžusi į vidų nežinojau, ką daryti, tad patraukiau į biblioteką susirasti tą pačia knygą kur skaičiau prieš keletą dienų.