Mirties angelas

1

Talija

Visą skrydį prasėdėjau galvodama apie mamos žūti ir mūsų linksmai leistus savaitgalius. Nekreipiau dėmesio, kad šalia manęs sėdi teta ir aš galėčiau jos kažko paklausinėti, apie tai kodėl aš apie ją sužinojau tik dabar, ar ji man gali ką nors papasakoti apie tėtį.

Lėktuvui nusileidus aš pasiėmiau kuprinę ir nuėjau pasiimti lagamino. Prie lagaminų atsiėmimo punkto pamačiau manęs jau laukiantį dėdę, prie kurio iškarto priėjo teta. Vos tik atgavusi savo lagaminą, kartu su jais nuėjau iki automobilių stovėjimo aikštelės. Susėdę į mašiną nieko nekalbėjome tik fone tyliai grojo iš radijo sklindanti muzika.

Pasiekus naująjį miestelį, kuriame gyvensiu, iškart supratau, kad aš, iš čia gyvenančių žmonių, labai išsiskirsiu. Vis labiau artėjant link tikslo mano kūną užvaldo baimės ir nepasitikėjimo jausmas, kuris vis labiau plinta po kūną. Mums įsukus į vieną rajoną, pamačiau namus pastatytus panašiu stiliumi, ir matosi, kad niekas nebando to keisti, visi šiame rajone gyvenantys, žmonės tikriausiai linkę išlaikyti taip, kaip buvo prieš kelis dešimtmečius. Įsukus į vieną keliuką pamatau namą, kuris yra dviejų aukštų su dideliais langais, o už namo matosi keli medžiai. Išlipusi iš mašinos ir pasiėmusi kuprinę nuėjau prie durų kurias teta rakino, kol dėdė traukė lagaminus iš automobilio. Įėjus į vidų pamačiau koridoriaus sienas kurios buvo apkaltos šviesia mediena. Nusiavusi batus ir paėjusi tolyn išvystu kreminės spalvos sienas, kurios atrodo visiškai skirtingos, o tokį vaizdą sukuria šviesa. Svetainės interjerą sudarė šiuolaikiškų ir antikvarinių baldų derinys jie kuo puikiausiai derėjo tarpusavyje ir nedarkė bendros kompozicijos. Pajutau, kad man už nugaros stovi teta, todėl atsisukau.

-Tikriausiai mes galėsim gyventi kartu ir nekils jokių bėdų, o mane vadink Luna, o mano vyrą Leonardu. Tavo kambarys bus antrame aukšte, eikime, parodysiu, o jei kas nepatiks, galėsim pakeisti, - raminančia šypsena man pasako Luna, bet vis tiek jaučiu, kad mano viduje kirba šioks toks nerimas. Nuseku paskui ją ir atsiduriu erdviame ir gražiai įrengtame kambaryje, kuris, kaip supratau, yra skirtas man. Prie sienos stovėjo dvigulė lova, netoli lovos staliukas,ant kurio galėsiu pasidėti savo skaitomą knygą ar telefoną, prie lango stovėjo stalas, o ant jo kompiuteris. Pasižiūrėjusi į kitą sieną pamačiau dvejas duris. Atidariusi pirmąsias pamačiau drabužinę, kurioje kuo puikiausiai galėsiu surasti savo rūbus, nes spintoje nieko nerasdavau ir greitai ją sujaukdavau. Už antrųjų durų buvo mano nuosavas vonios kambarys. Apžvelgusi viską aplinkui ir pasidėjusi savo daiktus, kuriuos atsitempiau kartu, atsisuku į tetą ir nusišypsau.

- Tikriausiai tau viskas patinka? Nuo pirmadienio pradėsi eiti į mokyklą, o rytoj važiuosim prasiblaškyti į miestą, gerai?- tetai to paklausus aš tik linkteliu ir pasisuku link lovos kai tuo pačiu metu išgirstu užsidarant duris. Priėjusi prie durų pasiimu lagaminą, kurį tikriausiai kol mes kalbėjom atnešė Leonardas, ir jį padedu lovos kojūgalyje. Atsisukus į lovą nugarą pamatau didžiulį langą kaip ir pirmame aukšte, bet šis turi duris ir jas atidariusi patenku į balkoną. Priėjusi prie balkono krašto ir pro jį pasižiūrėjusi pamatau vandenyną, o šalia balkono auganti didelį medį. Dar kartą apžvelgiu visą kambario vaizdą ir suprantu, kad kambarys jau dabar man patinka, nes galėsiu girdėti kiekvieną dieną jūros ošimą, o tai yra nuostabu. Išėjusi iš balkono uždarau duris ir griūnu į lovą.

***

Staigiai atsibundu. Prieinu prie balkono durų ir regiu šėlstančia jūrą. Pučia stiprus vėjas ir kyla aukštos bangos. Prie pat jūros stovi kažkoks juodas šešėlis ir su ilgu, mediniu pagaliu vedžioja smėlį. Veido negaliu įžiūrėti. Jis su juodu apsiaustu ir ant galvos užsidėjęs gobtuvą. Staigiai atsisuka į mane... ir dingsta. Smėlyje palikti jo žodžiai, kurios galiu įskaityti, mane dar labiau nustebina „Tu nesi tas kuo dediesi esanti"...