Mirties angelas

20

Talija

-Jūs mane su kažkuo supainiojot,- pasimuisčiusi ištrunku iš jo glėbio ir paeinu kelis žingsnius atgal.

-Nieko nesupainiojau. Tavo veidas kaip mamos, bet plaukai ir akys mano.

-Jus maišote. Aš tikrai negaliu būti jūsų dukra.

-Tu esi. Pasižiūrėk, gaudavau tavo nuotraukas kiekvienais metais,- jis prieina prie stalo, prie kurio anksčiau sėdėjau, ir atidaręs stalčių ištraukia voką ir ištiesia man.

Abejodama paimu voką ir jį atidariusi ištraukiu ten esančias nuotraukas. Viršuje uždėta nuotrauka su pora iš paveikslo ir jie laiko mažą mergaitę panašia į mane. Žiūrėdama kitas nuotraukas regiu kokių dviejų metų mergaitę vaikščiojančia po apačioje esanti sodą ir uostant juodąsias rožes. Kitos nuotraukos jau yra kitose vietose ir ji ten viena.

Pasižiūrėjusi kitą nuotrauką jau aiškiai pamatau save su mama kai keliavome prie krioklių. Greitai žiūrėdama kitas nuotraukas jau aiškiai matau save kelionėse su mama, per Kalėdas ar gimtadienius.

Numetusi nuotraukas ant stalo pakeliu galvą į vyrą.

-Iš kur jūs turite šias nuotraukas?

-Aš tau sakiau. Gaudavau jas kiekvienais metais. Mes norėjome tave apsaugoti. Tau čia būtų buvę nesaugu.

-Kodėl man mama visą laiką melavo. Negi ji negalėjo man to pasakyti?

-Tada tau irgi būtų kilęs pavojus. Žinojimas tai viena iš pavojaus formų, nes tu jaustum grėsmę visur, dukra.

-Nevadinkite manęs dukra, aš ne ji. Mama man nebūtu melavus, o čia tik sapnas, kur atsikėlus būsiu su mama ir ji nebus mirus.

-Ne, visa tai tikra ir dėl Evos mirties reikia kaltinti Niktės vaikus. Jie nejaučia ribų ir galvoja, kad jiems taisyklės nereikalingos.

-Girdėjau kaip jūs anksčiau minėjote kažkokia knygą ir, kad dar nebuvo laikas.

-Šnipinėjai,- nusišypsodamas ir papurtydamas galvą su meile akyse pasižiūri į mane.- Knyga tai gyvenimo istorijų, jose surašyti kiekvienos gyvos būtybės likimas su keliais posūkiais. Gali matyti visų likimus tik savo ne ir tavo negali niekas tau pasakyti, jiems neleis magija.

-Magija, tikra?

-Taip, ir jei pratęsti apie Eva tai ji turėjo dar gyventi, nes knygoje buvo parašyta, bet vienas Niktės vaikas panoro nepaklusti taisyklei, kuri liepia klausytis knygos nurodymų ir ją nužudė.

-Mama dar būtu čia jei ne jis?

-Taip, jei ne jis tu būtum su mama pas mane atkeliavusi vos jai tik grįžus namo.

-O Luna ir Leonardas kas man yra?

-Kaip ir žinai tavo teta su dėde paprašiau jų pasirūpinti tavimi. Luna yra mėnulio deivė ir jis jai paklusta, o Leonardui paklusta orai, kai jis nori padaro, kad šviestų saulė, litu lietus.

-O jūs kas esate?

-Aš - mirties angelas. Mano veikla yra padėti seniems žmonėms išeiti į kitą pasaulį.

-Tai aš jus mačiau parduotuvė ir kitur. Jūs žmonėms per širdį perbrėžiate iksu?

-Galima pasakyti ir taip. Aš turiu pažymėti tris kartus ir jis tada miršta. Pirmą kartą nubrėži paprastą liniją, antrą iksą, o paskutinį kartą suvarau durklą į širdį.

-Tai kodėl mama galėjo mirti jei ne jus tai padarėte?

-Pasaulyje yra daug mirties angelų ir kai kurie yra netikėtų mirčių, kaip tarkim, susižalojus prarado daugiau kraujo nei yra nustatyta ir knyga to tikrai negali būti numačiusi tada jie ir pasirodo. Dėl mamos jie pažeidė, nes jos likime nebuvo posūkių iki pat mirties ir jie turėjo to laukti. Bet tarp mūsų giminių jau seniai yra kova ir mirtis neplanuotos pasirodo dažnai.

-Jūs norėjote mane apsaugoti nuo nelaimės. Kad aš nemirčiau?

-Taip, nes kai nežinai apie mūsų pasaulį, mes, žmones matome visus vienodai, bet kai sužinai pradedi galvoti ir tu išsiskiri iš pilkos masės. Eva kai važiavo namo pagalvojo apie tai ir jie tuo pasinaudojo, nes žinojo, kad avarija įvyks.

-Kaip aš dabar galėsiu ten gyventi juk jie ir į mane kėsinsis.

-Tu esi apsaugota. Pakabutis kurį nešioji tave apsaugo, sulieja ir tampi pilka mase.

-Bet mano gyvenimas, kur aš turėsiu gyventi, negaliu šiaip sau paimti ir dingti iš mokyklos.

-Tau ir nereikės, nes tu esi tame pačiame name tik po apžavais. Suaktyvinusi žvaigžde pašalini nuo savo akių miglą arba atsiduri susietoje vietoje, nes durys tarsi portalas ir pamatai ką pasaulis slepia nuo žmonių akių. Jog viskas yra visiškai kitaip nei tu matei anksčiau ir dabar galėsi pamatyti tikrus žmonių veidus, kokie jie yra iš tiesų ir ar nieko neslepia.

-Man jau visko per daug ar aš galiu grįžti namo.

-Tu ir esi namuose. Tavo kambarys tas pats. Kur tu gyvenai anksčiau niekada negalėjo būti tau namais.

-Taip, gerai gal aš geriau grįšiu į kambarį visko apmastyti,- tai pasakiusi greitai apsisuku ir patraukiu į savo kambarį.

Įėjusi atsiremiu į duris ir giliai atsikvėpiu. Tai negali būti tiesa. Viskas ką jis sakė yra mano vaizduotė aš greitai atsikelsiu kai tik užmigsiu ir viskas bus normaliai. Luna bus mano teta, ne mėnulio deivė. Jos vyras bus paprastas žmogus, o aš busiu žmonių dukra, o ne angelo.

Su tokiomis mintimis atsiguliau į lovą ir susikoncentravusi bandžiau užmigti.