Mirties angelas

10

Talija

Pradėjusi vaikščioti po visus kambarius jį pamatau sėdintį žmonių rate, kurie žaidžia vieną iš tų kvailų žaidimų. Iš ten sėdinčių žmonių veidų suprantu, kad jis tuoj baigsis, nes visi atrodo nuobodžiaujantis. Man dar ten pastovėjus kelias minutes dauguma iš ten sėdėjusių pradeda kilti tarp jų ir tas, kurio man reikia. Jam einant pro mane staigiai užstoju kelią ir paklausiu:

-Ar galėtum man aprodyti, kas šio namo kieme yra gero?- iš jų buvau sužinojusi, kad jis niekada neatsispiria flirtui.

-Žinoma galiu,- tai pasakęs apsikabino mane per liemenį ir išsiveda į lauką, kur pagal susitarimą turėtų laukti vienas iš vaikinų su merginom, kad padėtų jį mums trumpam laikui atjunkti. Kai su juo pasukau už namo kampo į vidinį kiemą iš už nugaros kažkas prisėlina prie mūsų ir su kažkuo jam tvoja per galvą. Atsisukusi pamatau Sofija su rankose laikoma beisbolo lazda.

-Rimtai? Kažko kito rasti negalėjai?

-Tai buvo lengviausia. Gerai, kad dar tai radome. Dabar jį tereikia surišti ir nuvilkti iki kiemo,- aš nueinu iki namo vidaus pagriebiu paruoštas kelias virves ir pasikviečiu visus likusius. Mums ten nuėjus mes greitai surišame jam rankas ir kojas, o bernai jį nuneša į galinį kiemą. Kaip ir kiekvieną vakarėlį keli žmonės išėję į lauką ir pamate kažką keisto staigiai praneša kitiems. Svarbiausia Tomas prieš pat vakarėlį buvo užtvėręs įėjimą į jį, bet mums nunešus tą vaikiną ir pasitraukus, jis duris atrakino todėl daugelis suplūdo į lauką. Vos išėję pamato vaikiną surišta ir pradeda fotografuoti, o mes tuo tarpu įsimaišome į žmonių minia viduje ir atšvenčiame savo sėkmę. Visą likusi laiką šokome, gėrėme ir žaidėme žaidimus. Tik man nedavė ramybės vienas jausmas, nes jaučiau į save įsmeigta žvilgsnį. Kai apsižvalgydavau aplinkui nieko nepamatydavau, kas taip žiūrėtų į mūsų pusę. Užtat kai tik nusisuku vėl pajuntu tą pati žvilgsnį.

***

Praėjus gerom kelioms valandoms po vidurnakčio visi pradeda išsiskirstyti lyg gavę ženklą. Mes taip pat pradedame eiti prie savo mašinų. man labai gerai, nes Val pasiliks nakvoti pas mane. Visi sustojame prie Tomo namo atsisveikinti.

-Ei, o kur Benas? Juk prieš minutę jis buvo čia,- išgirdusi šį klausima pamatau kaip tas pats žmogus su juodu apsiaustu ir peiliu rankose eina link mūsų pusės bet staigiai dingsta.

-Ačiū, kad palaukėte,- išgirstu kaip pasako Benas. Man pasižiūrėjus į jį pamatau jo veide šmėkštelint keista šypsnį. Kuris po mano kūną nusiunčia šiurpuliukus kurie tikrai yra nemalonus. Todėl visą likusi laiką kol mes dar kalbame bandau į jį žiūrėti kuo mažiau ir laukiu laiko kada su Val patrauksime į mašiną. Pagaliau atsisveikinus mes su Valentina pasukame į tą pusę kur palikome mašiną.

Įsėdusi į mašina su Val beveik nesiklausau ką ji kalba. Galvoju apie ta Beno šypsena, kuri tikrai buvo nenuoširdi.