Mirties angelas

16

Talija

 Atsiradusi namuose persirengiau į patogesnius rūbus ir patraukiau į virtuvę paruošti šiek tiek užkandžiu. Paėmusi iš spintelės kelis kolos butelius ir padėjusi prie užkandžiu patraukiau į savo kambarį, kad paruoščiau nors dalį namų darbų.

Išgirdusi durų skambutį, nulipu žemyn ir atidariusi duris pamatau visus jau atvykusius.

-Sveiki, užeikit,- visiems suėjus ir nusirengus patraukėm į svetainę, kur buvo sudėti valgiai.

 -Tai ką darom?- paklausė Val.

-Nežinau. Galim pažiūrėti kokį filmą, o po to eiti į pajūrį. Ar visi sutinka?- man tai pasakius visi pakėlė rankas ir susitarėm, kad susirasime filmą, kurį žiūrėsim. Vaikinai nusprendė, kad šį kartą gali pasižiūrėti ir romantinį tad mes visos sutikom, kad žiūrėtume „Popierinius miestus".

Vidurį filmo iš vaikinų pusės pradėjo girdėtis šnabždesiai o į patį galą jie jau tapo garsiomis kalbomis.

-Gerai, kad jus kalbėjot nors ne visą filmą,- vos tik pradėjo rodyti aktorių pavardes atsisukusi į vaikinus prabilo Sara.

-Nu ką mes manėm jog filmas bus įdomus negalėjot kokio labiau su veiksmu?

-Ne,- vos tik Tomui pasakius mes visos unisonu jam atsikirtom.

 -Kaip matau jus suvalgėt beveik visą maistą tad gal dabar einam prie jūros?- pasakau vaikinams, nes jie daugiausiai valgė, paėmusi į rankas tuščias lėkštes ir patraukiu į virtuvę. Įdėjus jas į indaplovę ir ją įjungus nueinu atgal.

Visi jau yra susiruošę tad tik aš turiu apsiauti batus ir tai padariusi su visais patraukiu į paplūdimį.

Pasiekę paplūdimį visi bernai staigiai pradėjo bėgti į vandenį ir nusirengė viršutinius rūbus, nes ši rudens diena pasitaikė viena iš šiltesnių. Mes, merginos, susėdome ant atsinešto pledo ir žiūrime, kaip vaikinai dūksta vandenyje. Nei viena iš mūsų nėjo maudytis, nes pagal viską oras buvo tikrai šaltas, tik vaikinams jis kažkodėl buvo kaip tik.

 Kol jie buvo vandenyje mes visos pašnekėjome apie matytą filmą ir aptarėme, kad galėtume kažkada surengti vien tik merginų vakarą.

Netikėtai bernai patraukė iš vandens ir pradėjo eiti link tos vietos, kur praeita kartą aš ir Val matėme besimaudančius žmones. Tik šį kart mes buvom arčiau. Ten buvę vaikinai pradėjo taip pat eiti link mūsų grupės. Pasižiūrėjus pamatau, kad vienas labai panašus į Talantą. Keli iš jų nužvelgia link jų artėjančius vaikinus šiek tiek nustemba, bet greit pakeičia išraišką, paslepia emocijas. Nebekreipdama dėmesio į tai kas ten dedasi nukreipiu žvilgsnį į jūrą. Bet man neleidžia atsipalaiduoti įkyrus stebėjimas. Pakreipusi galvą link tos pusės, iš kurios sklinda žvilgsnis, pamatau, kaip Talanto antrininkas žvelgia į mane nagrinėdamas. Pamatęs, kad pastebėjau kaip jis nužiūrinėjo mane tik nusišypso ir nusuka galvą link vaikinų grupelių. Aš taip pat link jų pasuku galvą ir kaip tik spėju pamatyti, kaip vienas iš svetimųjų trenkia Maksui. Kiti nelaukdami, kas nutiks toliau taip pat įsivelia į muštines. Antrininkas pašoka nuo žemės ir irgi patraukia į muštines. Mes pasitraukiame nuo muštinių sūkurio, nes nieko negalime padaryti tik stebėti, kad niekas nenukentėtu.

-Džeikai saugokis jis turi peilį,- suradusi visoje maišalynėje Džeiką pamatau, kad jis mušasi su Talantu o tas laiko rankoje peilį, kurį tikrai matosi išsitraukė ne pagąsdinimui. Pamačius kaip Maksas krenta žemėn ir jo kaklą pradeda gniaužti užpuoliko pirštai. Visi jau taip pat sustojo, bet buvo galima aiškiai pasakyti, kad sėkmė buvo ne mūsų pusei, o mes nežinojome ką daryti.

-Gal dabar jau supratai, kad nereikia ant mūsų šokti, niekada,- visi mūsiškiai sustingę žiūrime kaip jo pirštai po truputi veržia Makso kaklą ir jis nieko negali padaryti. Tad tik palinksi galva.- Nieko negirdžiu. Ištark, kad supratai.

-Su...upra...atau,- vos ne vos dusdamas prataria Maksas. Nuo jo gerklės yra atleidžiami gniaužtai ir užpuolikas atsistoja ir pasitraukia nuo jo.

-Tai puiku. Matosi, kad tu mus supratai,- apsisukęs patraukia link ten iš kur atėjo.- Eime draugužiai nebereikia gąsdinti šių vaikų.

Visi vienas nuo kito pasitraukia ir pašaliečiai nueina link ten, kur buvo iš pradžių. Pasekusi juos dar kelias sekundes akimis pamatau, kaip du iš jų atsisuka ir į mus pasižiūri paniekinamu žvilgsniu.

-Ką jus vėl prišnekėjot, kad muštinės kilo?- visa išraudonavusi ir matosi, kad su skaudančiu delnu, nes ką tik trenkė Erikui jų visų paklausia Sara.

-Na... mes iš pradžių jų paklausėm... Ką jie čia veikia... šiek tiek pasiginčijom kieno čia valdos... ir vienas iš jų pasidomėjo apie jus ir kuri geriausia,- kiek venas pertraukdamas kitą mums tai pasakojo.

-Jūs jau buvot pažadėję, kad nieko, kaip šiandien daugiau nebekils, bet jūs to nesilaikote,- taip pat kaip ir visos užpykusi Val pasako jiems.

Aš nieko nesakau, nes nežinau kas buvo praeitą kartą. Ir mane dar labai nustebino, kad žmogus, kurį sapnavau yra realus.

Visiems buvo sugadinta nuotaika tad mes patraukėme atgal visi susirinko daiktus ir išėjo. Dar prieš tai su merginomis tik dėl mūsų vakaro susitarėme susirašyti.