Do You Remember Me? (1)

3 ,,Mano šuo."

Hope pov.

- Sakai, nepaskutinis? - pašaipiai paklausė.

- Sakai, nepaskutinis? - pamėgdžiojau paploninus balsą. - Nesitikėk, kad lengvai išsisuksi.

Tai pasakiusi, apsisukau ir paėmus savo daiktus iš Beth rankų, nuėjom. Jis dar ten kažką sakė, ko nesupratau, bet man nerūpėjo.

Po pamokų išėom iš mokyklos. Vos išėjus, Beth prasižiojo norėdama kažką pasakyti.

- Ką tu padarei?! Tu gal išprotėjai?! - suriko tyliai ji.

- Ką aš padariau? Aš parodžiau jam jo vietą. - atsakiau.

- Tu supranti, kad jis nežais? Tau klius. - pasakė ji.

- Tikrai? Gerai, nesinešiu į mokyklą svarbių daiktų, kad nesugadintų. - pasakiau. - Nejau nebuvo smagu pamatyti jo išraišką?

- Gerai, dėl šito pritariu. Jis buvo toks įniršęs. Jau maniau, kad jis sprogs visas paraudonavęs. - nusijuokė mergina, bet tada surimtėjusi pasakė: - Tačiau visvien nelaikyk to tiesiog juoku. Tai rimta.

- Dabar suprantu, ką praleidau neparodydama jam jo vietos prieš penkis metus. - nusijuokiau nekreipdama dėmesio į jos žodžius, bet tada surimtėjau, nes akies krašteliu pamačiau tai, ką galėjau pamatyti ir anksčiau. - Jie už mūsų. Neatsisuk.

Mes pagreitinom tempą. Bet aš žinojau, kad ir jie greitins savo tempą.

- Koks skirtumas. Bėgam! - pasakiau tyliai.

Mes pradėjom bėgti visu greičiu. Nubėgusios į Beth namus, užrakinom duris. Abi buvom padususios. Bet svarbiausia, kad esam saugios.

Kažkas pabeldeno į duris.

- Kas čia? - paklausiau.

- Nežinau. - tyliai suriko ir atsargiai pažiūrėjo pro langą. - Šūdas, čia jie.

- Prašau, pasakyk, kad čia dar kas nors yra. - maldavau jos.

- Yra.. - nutęsė mergina.

- Ačiū Dievui. Kas? - paklausiau.

- Mano šuo. - tyliai atsakė ji.

- Rimtai? Ko anksčiau nesakei? - paklausiau.

- Nes tu mane pertraukei. - pasakė susierzinus ir tuo pačiu išsigandus Bethany.

- Ką darom? Pasakyk, kad tas šuo bent ne tas mažiukas. - maldavau.

- Deja. - tarė ji.

- Šūdas. Šūdaa. Šudas. - kartojau. - Žinau, užsirakinam tavo kambary. - garsiau pasakiau ir parodžiau jai ateit toliau nuo durų. - Aš turiu planą.

- Tą, kurį ką tik pasakei? - pakėlė antakį mergina.

- Ne. - jau tyliau tariau. - Užsirakinkim kitame kambary ir išlipkim pro langą. Nubėgsim į mano namus. Ten bus mano seneliai. Būsim saugios. Tik turim iš čia išeit.

- Atidarykit duris kitaip išlaušim. - pagrasino kažkuris iš jų.

- Jie išlaus duris! Paskubėk! - tyliai sušuko ji,  kol aš dariau virvelę, kad atrakintume paradines duris.

- Jau. - pranešiau.

Mes pasiėmėm savo daiktus ir nubėgom į kambary apačioje. Aš patraukiau virvelę ir durys atsirakino. Mes užsirakinom ir atidariusios langą pradėjom lipti pro jį. Girdėjom, kad jie užlipo į antrą aukštą. Suveikė. Gerai, kad jie nesekė virvelės. Išgirdom, kaip atidarytos durys užsidarė.