Do You Remember Me? (1)

7 ,,Aš myliu tave, Kate."

Hope pov.

- Ir jis išvažiavo. Jis pažadėjo grįžti. Jis pažadėjo, kad visiems pasakysim. Tačiau jis negrįžo ir jokie pažadai neišsipildė. Mano nuojauta pasitvirtino.

** Prisiminimas **

Išgirdau skambant telefoną. Atsiliepiau.

- Sveikutė. - pasakė kažkas.

- Kas čia? - paklausiau.

- Louis Tomlinson. Kažką sako? – paklausė pašaipiai jis ir aš išsigandau.

- Kur Dean? – šaltai paklausiau.

- Dean, tavęs teiraujasi mergina. Ar norėsi tarti kažką jai? – paklausė Louis.

Girdėjau fone balsus, o tuomet telefonas buvo perduotas mano vaikinui.

- Kate? – paklausė jis neišduodamas mano tikrojo vardo.

- Dean... - apsiverkiau.

- Kate, nebijok, viskas bus gerai. Aš juk tau pažadėjau. – priminė.

- Aš tau sakiau nevažiuoti. Dean, tu negali manęs palikt. Aš mirsiu be tavęs. - pasakiau verkdama.

- Kate, aš tau pažadu, kad mes dar susitiksim. - jis kalbėjo ir fone girdėjosi Louis pasakymas ,,gana kalbėti".

- Prašau, nieko jam nedarykit. - maldavau.

- Dean, ar tarsi paskutinius žodžius? - pasiteiravo Louis.

- Aš myliu tave, Kate.

Tada pasigirdo trys šūviai. Supratau, kad jį nužudė. Norėjau klykti, tačiau susitvardžiau, kad galėčiau pagrasinti.

- Pasirašei sau mirties nuosprendį, Louis.

** Prisiminimų pabaiga **

Dabar jau verkiau. Visi šie prisiminimai man buvo labai skaudūs, tačiau jie man priminė apie Dean.

- Pamenu tą grasinimą. Tačiau tiesiog nekreipiau dėmesio. Neturėjau reikalo bijoti žmogaus, dėl kurio egzistavimo nebuvau tikras. Turiu omeny, žinojau, kad ten kalbėjo kažkokia mergina, bet ar ta Kate, apie kurią kuriami pasakojimai... Niekas nežino, ar tokia asmenybė egzistuoja. - papasakojo Louis, o tada pasitaisė: - Na, beveik niekas.

- Dean mirė prieš tris metus. Jei atvirai, aš visada turėjau vilties, kad jis gyvas. Nors ir žinojau, kad tai netiesa, bet tikėjausi, kad klystu, nes jis man pažadėjo. Jis man pažadėjo, kad ir kas benutiktų, jis grįš. Arba aš ateisiu pas jį. – tyliai ištariau. - Po jo mirties, aš labai pasikeičiau. Aš lankiausi vakarėliuose. Aš gėriau, kad pamirščiau. Vartojau narkotikus. Buvau alkoholikė narkomanė. Bet Alex mane išgelbėjo. Ji mane iš to ištraukė. Nors aš ir labai norėjau numirti, stengiausi gyventi dėl Alex, nes žinojau, kad ir kokia stipri ji būtų, dviejų praradimų neištvers. Aš žinojau, kad ji kenčia nors to ir neparodė. Aš visada tą žinojau.

- Tu vartojai?! - sušuko Nic.

- Tai buvo seniai. Nevartoju jau metus. - atsakiau.

- Gal nebepertraukinėkim jos? - pasiūlė Niall.

- Kažkas nekantrauja. – pasakiau, tačiau tuomet pradėjau pasakoti toliau. - Aš kiekvieną dieną ėjau į tuos vakarėlius. Gėriau, vartojau ir dar velniai žino ką dariau. Tačiau viską dariau, kad pamirščiau ir bent trumpam man tai pavykdavo. Man reikėjo užsimiršti. Po mėnesio Alex tai pabodo. Ji pradėjo man drausti ten eit. Ji man neleido vartot. Ji vis kartojo, kad neleis man žlugti. Ji vis kartojo, kad padės man. Ir po kelią mėnesių ji mane ištraukė iš tos priklausomybės.