Do You Remember Me? (1)

24 ,,Juk tu nesiruoši jos palikti?"

Hope pov.

- tu mus apmovei? Hope, po velnių daugiau niekada taip nedaryk. - paprašė Alex.

- Gerai, bet pripažinkit buvo linksma. Tos jūsų reakcijos dėl kiekvieno mano žodžio. - priminiau.

- Ar sakiau kaip tavęs nekenčiu, Hope? - paklausė Louis.

- Daugybę kartų. - atsakiau šypsodamasi.

Mačiau, kad visi tiesiog piktai į mane žiūri. Nesuprantu kodėl jiems nejuokinga. Nors tikriausiai ir man nebūtų jų vietoje. Tačiau viskas privalo pavykti tobulai.

- Kas jums yra? - paklausiau.

- Mes dėl tavęs stengėmės, o tu mus apgaudinėji. - atsakė Louis.

- Louis, tu turi mažiausią įtaką man dėl šito. - pasakiau. - Ir po velnių ar turite ko nors valgomo? Aš mirtinai alkana.

- Susirask. - atšovė Katherin ir apsisukusi išėjo.

- Taip, palik mane kaip visuomet, nes būtent tai tau sekasi geriausiai! - surikau, kad ji išgirstų.

- Kas tau yra, Hope? - piktai paklausė Alex.

- Man? Nieko. Geresnis klausimas, kas jums yra? Kur pradingo tavo pažadas aš visada tave palaikysiu? Nesvarbu, kad ten buvo Kate, bet tu negalėjai sulaužyti pažado. - atsakiau.

- Pradedu manyti, kad Kate buvo geriau nei tu. - pasakė Alex ir pasuko lauko durų link. - Eime, Dean.

- Juk tu nesiruoši jos palikti? - nustebo Dean.

- Ruošiuosi. - atsakė ji ir trumpam pasisuko į mane. - Kai grįš senoji Hope pranešk.

- Taip, visi išeikit ir palikite mane! Daugiau nieko ir nemokate tik palikti visus! Tad kodėl ir dabar to nepadarius? Kodėl nepasirinkus geriausios išeities? - surikau jai ir ji net neatsisukus išėjo.

- Hope, atleisk, bet turiu eit. Visgi ji mano sesuo. Juk pažįsti ją dar ką nors padarys. - pasakė Dean ir aš norėjau supratingai linktelėti, bet turėjau tęsti šį vaidinimą.

- Čia tu klysti. Aš jos nepažįstų. - atsakiau, o jis trumpai pažvelgė į mane ir išėjo.

Taigi išėjus Dean teliko atsikratyti Louis. Nash ir Nicole jau seniausiai dingo ir net nežinau kodėl, bet dabar ne apie tai reikia galvoti.

- Nežinau, kas nutiko senajai Hope, bet tokia tu niekam nepatinki. - pasakė Louis.

- Ir tai sako žmogus sugriovęs man gyvenimą. Tu rimtai? Nejau nesupranti, kad viskas visada prasideda nuo tavęs? Viskas blogo man nutinka per tave. Gal netiesiogiai, bet per tave. - tariau, o jis tik į mane žiūrėjo.

- Tu neteisi. - paprieštaravo vaikinas. - Gana versti visą kaltę dėl tavo bėdų kitiems, Hope. Susitaikyk su tuo, kad nesi svarbiausia šiame pasaulyje.

- Niekada ir nemaniau, kad esu. - atsakiau. - Tik žinau, jog visos mano gyvenimo didžiausios problemos atsirado dėl tavo kaltės. Dėl tavo kaltės bandžiau užbaigti savo gyvenimą.

- Paskambink, kai susiprasi ką šneki. - pasakė jis ir išėjo prieš tai užtrenkdamas duris.

- Ir niekas man nesutrukdys padaryti to dar kartą. - sumurmėjau.

Pasiekiau ko norėjau. Pasiekiau, kad jie manęs nekęstų. Taip bus geriau. Nenoriu, kad jie jaustusi kalti. Jei manęs nekęs lengviau viską ištvers. Tačiau šį kartą turiu veikti gudriai ir greitai. Niekas negali manęs sustabdyti.

Nuėjau į kambarį. Sandariai uždariusi duris atsisėdau prie stalelio ir pradėjau rašyt laišką Katherin, kuriame viską paaiškinu.

Baigus laišką susidėjau keletą daiktų, kad atrodytų, jog kažkur išvažiuoju. Net neabejoju, kad jie tikrins ką ruošiuos daryti ir ką pasiėmu. Todėl įsidėjau pinigus ir telefoną bei keletą kitų eilinių dalykų. ŠĮ karta neįkliūsiu, nes niekas nežinos, kad nušoksiu nuo skardžio. Kaip ironiška neseniai ten rėkiau kaip visko nekenčiu, o dabar dėl to vėl priėjau liepto galą. Tik šį kartą man pavyks nušokti nuo to galo.