Do You Remember Me? (1)

4 ,,Ir vėl?!"

Hope pov.

Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip Beth nueina. Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Aš galvojau apie jos žodžius. Ji manęs nekaltina. Ji kaltina save. Ji mano, kad yra silpna. Ji mano, kad yra kitokia. Dėl daugelio jos pasakytų dalykų aš sutinku. Ji teisi. Bet ji ne silpna. Aš ją pakeisiu. Ji sutiks. Nesvarbu, kad ji ant manęs pyksta ir nenori, kad aš su ja bendraučiau. Bet ji nepažįsta Hope. Daugelis čia esančių pažinojo Lilah ir mano, kad esu ta Lilah. Tačiau Lilah mirus. Aš Hope. Hope niekas nepažįsta. Aš stengsiuosi. Aš darysiu viską, kad ji sutiktų. Ji sutiks. Aš ją pakeisiu. Ji nebus silpna. Aš visus, kaip Beth pakeisiu. Visiems tokiems padėsiu.

Aš atsitokėjusi supratau, kad mano skruostais rieda ašaros. Stiprioji Hope suskydo. Ne į gera. Nieko, tai mano paskutinės ašaros dėl kitų. Nebeverksiu. Dėl nieko. Išskyrus Dean. Jo niekada nepamiršiu ir dėl jo verksiu. Jis vienintelis gaus mano ašaras. Jam vieninteliam atsiversiu. Daugiau niekam.

Nusprendžiau pasivaikščioti. Man nerūpėjo, kad lyja. Aš vaikščiojau lietuje. Tačiau neverkiau. Aš ėjau ir galvojau apie viską. Turiu jai padėti. Aš privalau.

Aš: Beth, aš atsiprašau. Mums reikia susitikti. Aš noriu tau padėti. Tu žinai, kad tau to reikia. Aš galiu tau padėti tapti stipriai. Galiu padeti išmokti apsiginti.

Beth: Atsiprasau. Aš galvojau apie tavo žodžius. Aš sutinku.

Ši Beth žinutė man padėjo. Aš nusprendžiau eit namo. Ji sutiko. Mano misija prasideda nuo rytojaus. Turiu pasiruošti visomis prasmėmis. Nes pasikeisti bus sunku. Bent jau man buvo labai sunku. Aš jai padėsiu. Louis, aš visus patrauksiu į savo pusę. Tau šakės.

Parėjus namo, greit nusimoviau batus ir užlipau į viršų. Dar buvo tik 18 valanda. Čia dar šviesu. Aš nuėjau į savo kambarį ir ten nuėjau į vonią. Žinoma, prieš eidama į vonią užtraukiau užuolaidas. Nusipraususi, apsirengiau kitus drabužius. Pasiėmiau laptop'ą ir atsiguliau į lovą. Įsijungiau kažkokį filmą ir žiūrėjau kol užmigau.

** Ryte **

Mane pažadino saulės spinduliai. Ir taip šiandien šeštadienis. Pamačiau, kad ant manęs mano laptop'as. Taip, tikrai užmigau. Nesuprantu. Sukuria tokius nuobodžius filmus, kad net užmiegu.

Nusprendžiau parašyti žinutę Beth.

Aš: Būk pasiruošusi po 15 minučių. Pradeėsim.

Beth: Dar tik 10 valanda!!!

Aš: Kuo anksčiau, tuo geriau, ar ne?

Beth: Lauksiu tavęs.

Išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Atlikus rytinę rutiną, grįžau į kambarį. Dėvėjau aptemptus juodus džinsus, odinį švarkeli ir laisvą maikutę derančią prie aprangos. Susiradau savo rankinę. I ją įdėjau piniginę, telefoną ir kelis reikalingus daiktus. Nulipus į apačią užsidėjau savo laivelius ir pasiėmus mašinos raktelius išėjau iš namų.

Privažiavus Beth namus, sustojau ir išlipau iš mašinos. Ji laukė lauke. Mes pasisveikinom bei apsikabinom. Tada įlipome į automobilį ir išvažiavome.

- Na, ir ką darysim? - paklausė ji.

- Važiuosim apsipirkt. Pirmasis dalykas, ką padarysim, tai pakeisim tavo stilių. - pasakiau.