Do You Remember Me? (1)

20 ,,Malonu. Aš Trisha."

Hope pov.

- Bet tu pasikeitei. - priminė Nash.

- Ne visi nori keistis. Vieni gali pasikeisti. Kiti tiesiog to negali. O dar kiti nori kam nors įtikti, todėl kad ir kaip norėtų būti kitokie per daug bijo. - paaiškinau.

- Kadangi apie tai kalbam... - pradėjo jis. - Po tavo išvykimo prieš penkis metus aš čia atėjau. Buvau pasiryžęs viską užbaigti, tačiau nesugebėjau.

- Taigi kas tave sustabdė? - paklausiau.

- Pagalvojau apie žmones, kuriems rūpiu. Tave, tetą... Mano teta nebūtų ištvėrus dar vieno praradimo, o tu... Negalėjau tavęs palikti Louis ir jo pakalikams. Tik tuo metu dar nežinojau, kad būtent jie turės tavęs bijoti. - pasakė vaikinas.

- Aš pagalvojau apie man rūpimus žmones. Žinojau, kad jiems bus blogai, bet man to reikėjo. Žinojau, jog jei to nepadarysiu ir toliau kankinsiuosi. - pasakiau.

- Ar galvojai apie mane? - paklausė Nash.

- Žinoma. - atsakiau. - Dėl tavęs jaudinausi labiausiai. Mačiau, koks esi laimingas ir bijojau, kad savo poelgiu viską sugriausiu.

- O kaip Louis? - paklausė jis.

- Aš jo nekenčiau. Vis dar nekenčiu, bet dabar yra kažkas daugiau. Tačiau ta neapykanta, kurią jam jaučiu... Nemanau, kad ją įmanoma pamiršti. Jis sugriovė man gyvenimą! - surikau.

- Manau, mums reikia išlieti šį pyktį. Žinau vieną vietą. - pasiūlė vaikinas, o aš linktelėjau.

Nash mane vedėsi ilgai. Mane vis dar kamavo tas jausmas, kad mus kažkas stebi, bet nebekreipiau į tai dėmesio. Tada atsivėrė visas tos vietos į kurią mane atsivedė Nash gražumas.

- Pasiruošk, nes čia galėsi išrėkti viską. - pasakė Nash ir padavė man akmenukų, kuriuos kaip supratau už kiekvieną dalyką mesim į vandenį.

Paėmiau vieną akmenuką ir pasiruošiau mesti, bet Nash užlindo ir prieš mesdamas suriko:

- Nekenčiu tų žmonių per kuriuos mano tėvai žuvo autoavarijoje!

Tada priėjau aš. Nežinojau nuo ko pradėti. Turėjau labai daug nuoskaudų, tačiau nusprendžiau pradėti nuo pradžių.

- Nekenčiu savo tėvų, nes jie niekada manęs nemylėjo! - sušukau ir mečiau akmenėlį užleisdama eilę Nash.

- Nekenčiu savęs, nes buvau per silpnas net nusižudyti! - suriko jis.

Tada ir vėl priėjau aš. Turėjau tiek daug ką pasakyti.

- Nekenčiu Louis ir jo pakalikų! - sušukau.

Norėjo mesti ir Nash, bet aš užlindau ir mečiau dar kartą.

- Nekenčiu Louis, nes per jį tapau žudike! - surikau.

Jaučiau kaip skruostu nurieda ašara, bet nekreipiau į tai dėmesio ir pasiėmiau dar vieną akmenuką bei mečiau.

- Nekenciu Louis, nes per jį netekau Dean! - vis dar šaukiau mėtydama akmenukus. - Nekenčiu Louis, nes per jį mano gyvenimo prasmė buvo kerštas!

- Nekenčiu Louis, nes per jį tapau narkomane! - sušukau ir mečiau dar vieną akmenėlį.

- Nekenčiu Louis, nes per jį mano draugai mane apgaudinėjo! - surikau bei mečiau vėl.

- Nekenciu savo tėvų, nes jie mane čia ir vėl paliko! - rėkiau.

Mečiau dar kartą ir dar kartą.

- Nekenčiu žmonių, kurie mane paliko tiems, kurie manęs nemyli! - šaukiau ir jau nebemėčiau tų akmenukų. - Nekenčiu savo gyvenimo! Nekenčiu savęs už viską ką padariau kitiems!