Do You Remember Me? (1)

16 ,,Tu viena?"

Hope pov.

Atlikus visą rytinę rutiną išėjau iš vonios. Kaip ir tikeėjausi Louis čia nebebuvo. Šiandien važiuosim iš čia namo.

Nusprendžiau išeiti iš kambario, bet vis tai padariusi prie durų sutikau Louis.

- Katherin, mane matė. - tyliai pranešė vaikinas.

- Ką? - tyliai sušukau. - Ką tu jai pasakei?

- Ką jai galėjau pasakyti? Ji vis tiek manęs nesiklausytų. - atsakė Louis.

- Kad ir kas nutiktų niekas negali sužinoti apie tai. Tu tik atėjai manęs patikrinti ir tai viskas. - pasakiau.

- Sutinku. - pritarė vaikinas.

Nusprendžiau padaryti vaidinimą, kad Katherin neturėtų jokių abejonių dėl mūsų su Louis. Lipau laiptais, o Louis paskui mane. Tuomet staiga sustojau, o jis nepastebėjęs to atsitrenkė į mane. Vaikinas žiūrėjo į mane sutrikusiu žvilgsniu.

- Ko tu trankaisi į mane, kvaily?! - pradėjau spektaklį.

- Kas tau yra, Hope? Tiesiog atsitrenkiau ir viskas. Nereikia čia kelti scenų. - atkirto jis.

- Tai kas tau negerai?! - ir toliau šaukiau. Akies krašteliu pastebėjau, kad Kath mus mato. - Rimtai, žiūrėk kur eini!

Jis nieko nesuprato. Kadangi nuo visų buvau nusisukus mirktelėjau jam. Tada Louis viską suprato ir pradėjo taip pat rėkti.

- Tai tu nesustok viduryje kelio!Bus mažiau problemų! - rėkė ant manęs jis.

Nežinau kodėl, bet jis mane supykdė šiais savo žodžiais. Tai jau tampa panašiau į tikrą ginčą nei tiesiog vaidybą.

- Bus mažiau problemų?! Įdomu, kas jas kelia! - sušukau.

- Ak, tau reikia veidrodžio, kad ją pamatytum? - pasišaipė vaikinas.

Na jau ne. Man gana. Aš apsisukau ir greit nulipau likusiais laiptais, o tuomet nubėgau link durų. Atidarius jas išbėgau prieš tai garsiai jas užtrenkdama.

Nubėgus kiek toliau sulėtinau tempą. Galvojau apie jo žodžius ir verkiau. Paskutiniu metu esu labai silpna. Tik verkiu ir verkiu. Kardinaliai keičiuosi. Nenoriu vėl būti ta silpnute Lilah. Tik ne vėl. Iš Louis žodžių supratau vieną dalyką. Jis tik to ir nori. Jis nori, kad vėl tapčiau silpna. Jis nori, kad ir vėl būčiau ta pačia mergina, kuri čia atvyko prieš penkis metus. Ir jam puikiai sekasi.

Ėjau, tačiau be jokio tikslo. Man svarbiausia buvo dingti iš ten. Iš ten kur manęs nekenčia. Niekada niekam nenorėjau būti kliūtimi. Dabar taip pat nenoriu. Jei kažkam nepatinku nelįsiu jam į akis. Jei kažkas manęs nekenčia pasitrauksiu iš kelio. Jei kažkam amžinai pridarau problemų nebebendrausiu su tuo žmogum. Jei kažkas nenori mano draugystės aš jos nekišiu. Jei manęs tam žmogui nereikia aš ir neisiu pas jį. Tiesiog gyvensiu savo gyvenimą su žmonėmis, kurie nori manęs šalia. Su žmonėmis, kurie nori, jog būčiau jų drauge. Su žmonėmis, kurie manęs nekaltina dėl visų savo bėdų. Su žmonėmis, kuriems patinku tokia kokia esu. Su žmonėmis, kurie man nejaučia antipatijos. Su žmonėmis, kuriems manęs reikia.

Visi mano, kad mane pakeitė Alex ir Dean. Daugelis Katherin draugų dėl to juos katina, bet jie nežino, kad tikroji priežastis yra jie. Visi mano pasirinkimai visuomet priklausė nuo jų. Viskas nutiko tik todėl kad troškau keršto. O dabar... Nebėra prasmės. Dean net nebuvo miręs. Man tik visą laiką buvo meluojama. O Louis... Net jam nebejaučiu tos didelės neapykantos, kurią jaučiau. Dabar yra kažkas kito. Na, sakoma, kad nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Galbūt man tai ir nutiko. Galbūt aš pamilau Louis.

Manau, niekada nesuprasiu vieno dalyko. Širdis niekada neklysta. Ji visada sako tiesą. Gal tai ir atrodo beprotiškai, tačiau tai tiesa. Galbūt ir nesinori jos klausyti, nes dažniausiai jos žodžiai viską sumaišo, bet niekada neklysta. Tai jau seniai išmokau. Net visą tą keršto dalyką pasirinkau šitaip. Na, tokia jau esu. Ar bent jau buvau.

Keisciausia, kad net dabar mano širdis žinodama kaip Alex melavo verčia mane pas ją eiti.  Tačiau kad ir kaip norėčiau negaliu pas ją nueiti, nes esu pasiklydus kažkokiam miške. Jau beveik naktis, o aš stoviu viduryje miško be jokio ryšio.

Viskas taip sumauta. Ir vėl viskas per Louis. Kaip būtų gerai jei Katherin manęs pasigęstų ir praneštų policijai, kad dingau, nes man nelabai čia patinka vienai be telefono ryšio. Aš jaučiuos kaip spąstuose, kurie yra tikri. Kodėl visada turiu būti tokia kvaila ir pasiduoti emocijoms? Dėl to, kad tokia esu patenku į bėdas tokias kaip ši. Supykus išeinu ir pabėgu nuo visų, o tada pasiklystu miške ir maldauju, kad manęs kas nors pasigęstų ir surastų.

Nežinojau kur esu, tad ėjau tiesiai. Ėjau ilgai, bet tai padėjo. Galiausiai priėjau krioklį. Savo krioklį. Prieš pekis metus, kai man būdavo liūdna, o taip būdavo dažnai, čia ateidavau ir galvodavau. Tačiau yra ir vienas geras dalykas apie tai. Ši vieta yra tame miške, kuriame gyvena Alex ir Dean, be to, aš puikiai žinau kaip ten nusigauti. Atrodo, man nebereikia Kath pagalbos. Kaip visuomet pati gelbėjuosi iš padėties.

** Prie namo **

Pamačius jų namą man iš karto palengvėjo. Palengvėjo, nes kol iki čia atėjau manęs niekas nepastebėjo. Be to, tai man įrodė, kad turiu gerą atmintį. Priėjus prie durų pabeldžiau. Jas atidarė Alex. Jos veidas buvo pilnas sutrikimo ir nuostabos. Na, tai buvo visiškai suprantama.

- Hope, ką čia veiki? Kas tau nutiko? - klausinėjo Alex. - Ką veiki čia naktį? Ar kas nors nutiko?

Aš nieko neatsakiau tik puoliau draugei į glėbį. Ji mane taip pat stipriai apkabino. Aš nesusilaikiusi apsiverkiau jos gėbyje, nes tai galėjo būti paskutinis kartas. Žinojau, kad tai, ką pasakysiu jai greičiausiai išduos Dean ir Alex labai nuliūs. Bet aš turiu jai tai pasakyti. Kuo ilgiau lauksiu tuo blogiau ir sunkiau bus. Negaliu to slėpti nuo geriausios draugės.

- Tu viena? - paklausiau.

- Taip. - atsakė ji, bet išliko susirūpinusi. - Kas nutiko?

- Negaliu daugiau nuo tavęs to slėpti. Turiu pasakyti. - pasakiau.

- Juk viskas gerai? - paklausė mergina išsigandusi.

- Aš žinau, jog tikriausiai manęs dėl to nekęsit. Bet kai Dean grįžo nesakiau tau vieno dalyko. Aš pajaučiau tai ko bijojau labiausiai. Pajaučiau meilę netinkamam žmogui. Aš taip nuoširdžiai tikėjau, kad myliu Dean, jog net nepastebėjau, kad tai tik iliuzija, nes vos tik jis grįžo supratau, kad tos meilės nebeliko. - papasakojau.

- Juk supranti, kad tai tavo gyvenimas. Tai tavo ir mano brolio reikalas. Aš tave palaikysiu visada. - priminė ji. - Bet... Kas tas žmogus? Ką tu pamilai, Hope?

- Aš pamilau... Louis. - atsakiau verkdama, o Alex nuo manęs atsitraukė per kelis žingsnius.